Penktasis Velykų sekmadienis
TAI, KAS LIEKA
Mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio pasakojimas, nors ir yra kupinas kviečiančios Dievo draugystės jausmų, vis dėlto gali susidaryti įspūdis, kad du jame sutinkami žodžiai: „išpjauti“ ir „pasilikti“ kelia beveik instinktyvų norą atsargiai žvelgti į tokį kvietimą. Jie neatrodo esą labai malonūs mūsų klausai. Nežinau kodėl, tačiau žmogiška patirtis sufleruoja, kad čia gali būti kalbama apie atmetimą, ir ne vienas, juos girdėdamas, atsidūsta širdyje: „Na, žinoma, aš, matyt, nesu to vertas“…
Jėzus savo pamokymus ėmė iš kasdieninio gyvenimo ir netgi šie, mistiniai pamokymai, atpasakoja tai, ką gerai žino kiekvienas valstietis, bet neįžvelgia mokyti teologai: apgenėti, nereiškia amputuoti. Vaismedžiai genimi, kad būtų stipresni, kad neštų daugiau ir sveikų vaisių. Jėzaus lūpose tai įgauna dar vieną atspalvį: nevaisingų šakelių atsisakoma, nes visuomet žvelgiama į ateitį, kad rytdiena būtų dar gražesnė ir daug turtingesnė.
Jei vaismedis nebus apgenėtas, jis palengva sunyks, o apgenėtas bus dar vaisingesnis. Tokia yra gyvenimo logika, kurią Jėzus Evangelijoje nusakė šiais žodžiais: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“.
Ko gero, didžiausios problemos kyla todėl, kad genėjimas yra susijęs su kančia, ir žmogui sudėtinga priimti mintį, jog tai gali vykti jo gyvenime. Dievas yra mūsų gyvenimo sodininkas, kuris „kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių“. Viešpats žino, kada ir kiek reikia apgenėti mūsų gyvenimą, Jis žino, ką privalome palikti, ko atsisakyti, ir kada ateina tam tinkamas laikas. Jam žinoma ir kodėl taip turi įvykti.
Valstietis, apgenėdamas medį, nežiūri į krintančią nupjautą šaką ir dažnai pasitaiko, kad jis nupjauną storesnę šaką, palikdamas sveiką besistiebiančią aukštyn liauną šakelę. Toje iš pirmos pažiūros silpnoje šakelėje jis mato prisirpusius vaisius. Matantieji tik tą akimirką gali nesuprasti, kodėl buvo nugenėtos tos, o ne kitos šakos, tuo tarpu sodininkas viską vertina ateities žvilgsniu.
Kartais ir mums labai sunku suprasti, kodėl Dievas elgiasi ne taip, kaip mums atrodo teisinga…
Dar vienas žodis: „pasilikti“… Jėzaus lūpose jis suskamba kaip maldavimas. Tai prašymas išlaikyti ryšį, bendrystę, kai suprantame, jog šakelės gyvybė priklauso nuo vynmedžio, kad tai yra pasidalijimas gyvybe. Pasilikimas su Jėzumi reiškia garantiją, kad dangaus Tėvas lygiai taip pat pasirūpins ir mumis. Tai Dievo dovana ir pažadas: būti arti.
Mums ne kartą pasitaiko kreiptis į artimus žmones, prašant, kad jie dar pabūtų kartu su mumis, pasiliktų. Jėzus irgi kreipiasi į savuosius su tokiu prašymu, pripažindamas, kad ir Dievas mums, ir mes Jam esame reikalingi. Dievas, kurio esmę išreiškia asmenų bendrystė, į bendrystę kviečia ir mus.
Viešpats pasiliko ištikimas tai bendrystei netgi tada, kai, prikaltas prie kryžiaus, išgirdo budelių patyčias: „Gelbėk pats save! Nuženk nuo kryžiaus!“ Jis to nepadarė, bet liko ant kryžiaus, kad išgelbėtų tuos, kuriuos myli. Pasiliko…
Su Juo liekame ir mes…
