Paieška

Vatican News
P. Ruffini P. Ruffini  

P. Ruffini: geras komunikuotojas turi gerą širdį

Sekmadienį, gegužės 16 dieną, minėta 55-oji Pasaulinė socialinio komunikavimo diena. Italijos Katalikų Bažnyčia šią dieną užbaigė Komunikacijos savaitę. Virtualiame Pasaulinės dienos renginyje pranešimą perskaitė Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos prefektas Paolo Ruffini.

Jis komentavo šiemetinę Pranciškaus žinią „„Eik ir pasižiūrėk“ (Jn 1, 46). Komunikuoti sutinkant žmones ten, kur jie yra, ir tokius, kokie yra“, kurioje popiežius ragina „nunešioti padus“, eiti ir pasižiūrėti kaip gyvena artimas, pačiam dalintis savo keliu su kitais. Žinia baigiasi trumpa malda.

„Viešpatie, išmokyk mus išeiti anapus savojo aš ir leistis į kelią ieškoti tiesos“, – prefektas Ruffini priminė, kad išėjimo motyvas buvo paminėtas jau pirmoje Pranciškaus pontifikato katechezėje, 2013 kovo 27-ąją, ir pakartotas daugybę kartų. Būtina išeiti iš savęs, eiti link kitų, į pakraščius, ypač pamirštus ir tolimus. Šis kvietimas galioja ir komunikavimo priemonėms: jos negali austi tiesos pasakojimo neišeidamos link kitų.

Išeiti – reiškia žengti pirmą žingsnį. Svarbu nesustoti ir eiti toliau. Popiežiaus žodžiais – „nunešioti padus“. Tikras komunikuotojas eina nuolatos, nesustoja ir stebi tikrovę, leidžia, kad jos balsai pasiektų jo ausis, stengiasi įžvelgti tai, kas slepiasi už paviršiaus. Jis žino, kad tiesos ieškojimas yra nuolatinis ėjimas.

Tačiau kokios tiesos ieškome? Visos, dalinės, nukryžiuotos ir prisikėlusios? Taip pat kokį sprendimą siūlome? Viena iš šiuolaikinio skubančio, mažai įsigilinančio komunikavimo ydų yra nesugebėjimas perteikti tikrovės sudėtingumo.

Paolo Ruffini priminė popiežiaus Pranciškaus programinio dokumento Evangelii gaudium pastabą, jog tarp idėjų ir tikrovės egzistuoja nuolatinė ir kintanti įtampa. Tarp jų turi būti nuolatinis pokalbis, kitaip idėja rizikuoja atsiskirti nuo tikrovės ir tapti tokiu vengtinu reiškiniu, kaip kad suangelintas grynuoliškumas, reliatyvizmo totalitarizmas, nominalus deklaratyvumas, istorijos nepaisantis fundamentalizmas, etika be gerumo, intelektualumas be išminties.

„Eiti ir pasižiūrėti“ galų gale yra vienintelis būdas iš tiesų suprasti tikrovę, skirti laiko jai pažinti. Laikas yra svarbus kintamasis. Šiandien komunikacija dažnai vadovaujasi principu „įkąsk ir paspruk“. Tačiau mes norime kitokios komunikacijos, ne netikrų naujienų trumparegystės. Tam reikia laiko, kuris leistų susitikti su kitais. Taip praleistas laikas nėra iššvaistytas laikas, jis leidžia pamatyti daugiau, pamatyti plačiau ir giliau, išsilaisvinti nuo melagingų silogizmų, pavyzdžiui – „visi yra tokie“ ar „anokie“. Tikrovei skirtas laikas leidžia taip pat būti sąžiningesniems ir atsakingesniems, nes kitaip komunikuotojas komunikuos tik save, savo ego, savo vaiduoklius, nesugebės suvokti klaidų, pasitaisyti ir vėl leistis kelią.

Popiežius ragina, priminė Paolo Ruffini, skirti tai, kas esminga, nuo to, kas paviršutiniška. O tai, kas esminga, dažnai galime pamatyti ne kūno, o širdies akimis. Tuo tarpu neretai galima išgirsti, jog žurnalisto amatas nesuderinamas su širdies jautrumu, švelnumu, jog geras žurnalistas turi turėti šaltą širdį. Taip nėra. Geras žurnalistas turėtų būti ir geras žmogus, empatiškas tiems, kuriuos sutinka, suprantantis jų sunkumus, dramas, lūkesčius. Čia verta atsiminti vieną iš Kristaus palaiminimų – palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą. Žvilgsnis yra vienas iš meilės žodžių. Žiūrėti reiškia ne vien paprasčiausiai matyti, žvilgsnis apima valią ir intenciją. Pagalvokime, kaip vienas į kitą žiūri įsimylėjėliai, kaip mama žiūri į vaiką, kaip geras gydytojas žiūri į ligonį. Ir, priešingai, nukreipti žvilgsnį į šalį – reiškia pirmą žingsnį žengti link abejingumo, link nutolimo ir atsiribojimo. Tai nėra Dievo žvilgsnis, tai nebuvo gerojo samariečio žvilgsnis. „Eik ir pasižiūrėk“. „Nunešiok padus, bet ne žodžius“, – pažymėjo Paolo Ruffini. (RK / Vatican News)

2021 gegužės 16, 11:01