Kristaus žengimas į dangų (Šeštinės)
DARYTI GERA, mons. A. Grušas
Atsisveikinimo akimirka… Vis dėlto niekas nesibaigia. Nuo dabar viskas tampa „nauja“. Žemės veidas atsiveria Dvasios Grožiui.
Jėzus sako, jog iškeliauja, tačiau tik tam, kad galėtų pasilikti: su mumis ir mumyse.
Ši žinia mus atrodo nesuprantama. Kaip Jėzus gali mus palikti? Ar mes esame priversti likti našlaičiais, praradę mūsų vienintelę Meilę?
Iš tiesų tokie klausimai neturi pagrindo. Kur kas dažniau mes patys atitolstame nuo Viešpaties, leisdamiesi kelionėn į Emausą, nusivylimo ir netekties miestą. Tuo tarpu Jėzus visuomet atsiranda greta. Dar daugiau: Jis ieško mūsų, prisiartindamas ir eidamas kartu su mumis. Jis atgaivina mūsų prigesusį širdies įkarštį, mūsų žvilgsnį prikaustydamas sulaužytos Duonos ženklu, kad mes atpažintume Jį, Prisikėlusį Viešpatį.
Tada netikėtai ateina noras pašokti ir bėgti apie savo džiaugsmą papasakoti visiems…
Tokios ir panašios istorijos nuolat pasitaiko mūsų, mažatikių tikinčiųjų, gyvenime. Tiesa, prieš išeinant į platųjį pasaulį ir praveriant duris, mes visuomet stabtelime ir suabejojame.
Šeštinės – tai šventė, kada mes drauge su apaštalais suvokiame, kad Jėzus visuomet liks kartu su mumis. Jis niekuomet mūsų neapleis. Matėme Jį, ateinantį pro užrakintas duris, rodantį savo šlovingas žaizdas ir jautėme Jo ramybės palinkėjimą.
„Aš iškeliauju“…
Ar tai dar viena skausminga netektis?
Mano širdis prabyla, primindama visus neužmirštamus Viešpaties žodžius, kaip ugnimi įrėžtus joje, tarsi iškaltus atminties uoloje. Juk Viešpaties žodžiai reiškia niekuomet nenuviliančią Meilę.
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais“…
Vadinasi, teisybė, kad Viešpats visuomet bus su mumis! Vadinasi, tiesa, jog Jis nenusivylė mumis! Vadinasi, tai reiškia, jog Jis myli mus, kaip savo šeimą, kaip savo mažąją kaimenę!
„Atsiųsiu jums Šventąją Dvasią, kuri visuomet bus su jumis. Ji primins visą ką esu kalbėjęs ir paaiškins, ką reikia suprasti, ypač tai, ko dar nesuvokiate apie mane. Jūs gi darysite darbus, dar didesnius, negu aš dariau, būdamas su jumis. Jūs tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“…
„Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“…
Kur iškeliauja Jėzus? Jis grįžta pas Tėvą, tuo tarpu ant mūsų Jis išlies savo Dvasią – Meilę.
Meilė pagelbsti mums, suburia mus, padeda darbuotis. Ji tampa mūsų stiprybės ženklu, suteikia saugumo jausmą. Tik Dvasios – Meilės padedami mes gali būti tokie drąsūs ir stiprūs, kad, kaip misionieriai galėtume Jėzaus vardu iškeliauti į pasaulį, kad visiems galėtume papasakoti apie savo patirtį, gautą, būnant su Juo, kad kiekviename mūsų sutiktame žmoguje galėtų apsigyventi mūsų gautos dovanos.
Tačiau šiandien mūsų akys nostalgiškai žvelgia aukštyn. Mes žvelgiame į dangų, melsdami Prisikėlusį Viešpatį stiprybės. Esame pasirengę susidurti su savo ir kitų žmonių silpnumu bei skausmu. Mums tik reikia, kad Dvasia nuolat palydėtų mus ir parodytų viską… Net ir tai, ko nemato mūsų akys.
Viešpats Jėzus ir Jo atsiųstoji Dvasia yra tas lobis, dovanos, kurios nuolat gyvena tikinčiųjų bendruomenėje. Jos kuria ir gaivina Mistinį Kristaus Kūną – Bažnyčią.
Jėzus žengia į dangų, bet palieka mums Dvasios lydimą įpareigojimą, kad visame pasaulyje, kur tik bus tam pasirengusių mokinių, atviru žvilgsniu priimančių tiesą, sklistų žinia apie žmones mylintį ir su jais esantį Dievą.
Taip pat ir mūsų bendruomenėse, nes čia esame mes, laimingi, galėdami daryti gera…
