Paieška

Vatican News
„Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams“ „Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams“  (© Simon Lehmann - PhotoGranary)

Kristaus Prisikėlimas – Velykos

Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė. (Mk 16, 1–8)

DIEVO VARDAS

Mons. Adolfas Grušas

Anksti rytą, tą valandą, kuomet tamsa pamažu užleidžia vietą šviesai, trys moterys beveik slapčia išėjo iš namų, kad galėtų pasirūpinti palaidoto Jėzaus kūnu, taip, kaip sugeba, pasinaudodamos turimais menkais ištekliais. Jį, savo Mokytoją, jos myli net ir po mirties, suvokia, jog meilė tęsiasi ilgiau, nei gyvenimas, tačiau, atėjus prie kapo, jų laukia netikėtumas: „Jos, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas“.

Velykos – tai nuristų akmenų, širdį slegiančių ir neleidžiančių pasiekti sielos gelmių gyvenimo nuolaužų nuvertimo šventė. Moterys yra nustebusios, pasimetusios ir išsigandusios, tuo tarpu joms, silpnoms ir nepasirengusioms, tenka susidurti su dar didesne staigmena - jaunuoliu, skelbiančiu, atrodytų, tokią gerą naujieną: „Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė“. Moterims reiktų džiaugtis, bet jos suglumusios tyli, o jaunuolis – nes tą rytą visas pasaulis tapo nauju, gaiviu, jaunu – prideda: „Jo čia nebėra“.

„Jo čia nebėra“… Tai nuostabiai gražūs žodžiai. Jie reiškia, kad Jėzus yra, Jis gyvas, bet Jo nėra čia. Jis gyvena, nes Dievas visuomet padaro, kad laimėtų gyvybė, o ne mirtis. Jis yra, bet Jo reikia ieškoti ne kapuose. Jį galima rasti keliuose, namuose,- visur, išskyrus tas vietas, kur valdo mirtis. Viešpats yra ten, kur žmonės myli, ilgisi taikos ir ramybės, Jis yra įsimylėjusių apsikabinime, gimstančio kūdikio riksme, ir paskutiniame mirštančiojo atodūsyje…

Tačiau Dievas nesiliauja stebinęs savo ištikimųjų. Viešpats pasimetusioms moterims parodo nepaprastą pasitikėjimą, perduodamas per angelą didžią žinią: „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui“. Nebylios liudininkės tampa misionierėmis, pasiųstomis pas išsigandusius mokinius: „Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“.

Dievas eina visur, Jam patinka atviros erdvės, Jis peržengia sienas ir atveria užrakintas duris. Jis eina pirma mūsų, vesdamas paskui save visą žmoniją gyvenimo kelionėje į gyvenimą, nurodo kelią į pažadėtąją žemę. Jis pirmas susiduria su priešpriešiniu vėju, tekančios saulės spinduliais, patiria kančią ir prisiima mirtį, tačiau nesitraukia nė žingsnio atgal. Velykų Evangelija mums kalba apie gyvenime esančią paslaptį, kurią sušnibždėti į ausį pas mus atėjo Kristus.

Ši paslaptis mums kalba apie gyvenime esančią meilę, neleidžiančią išlikti nejudriems ir sustingusiems. Ta meilė išjudina mus, susidūrus su mirtimi, ragina žengti pirmyn, patyrus nelaimę, primena žmonėms, kad, kažko netekus, visuomet bus dar daugiau naujų ir šviesių dalykų. Ši meilė neturi pabaigos, jos negali sustabdyti jokia žmogiška prievarta. Ji yra visame, kas gyva, ir mums atskleidžia patį svarbiausią Dievo vardą: Prisikėlimas.

2021 balandžio 03, 19:59