Paieška

Vatican News
Giotto, La Cappella degli Scrovegni NEW, Crocifissione

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis

„Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. [...] Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ [...] Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 25–39)“

MANO VIETA

Šiemet bažnyčiose susirinkusios bendruomenės skaito Viešpaties kančios aprašymą, pasižymintį stulbinančiu evangelisto Morkaus jautrumu. Gilindamiesi į šį pasakojimą mes nesunkiai jame galime atrasti vietą ir viskam, ką regime savo aplinkoje, praėjus dviem tūkstančiams metų, o, atrodytų, įvykusiu tik vakar…

Mes čia susitiksime savo draugą, kuris ką tik sutarė, kiek kainuos Mokytojo atsižadėjimas.

Mus stebina ir kelia šiurpą scena, kai atrodo, jog, išgirdęs apie artėjančią išdavystę, žmogus tesugeba Jėzui užduoti vienintelį klausimą: „Nejaugi aš?“, ir išgirsta skausmingą Jėzaus atsakymą: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje“.

Nuostabi akimirka, kai duona tampa Kristaus Kūnu, o vynas - Jo Krauju, tačiau dar nuostabesnis yra kitas ženklas, kai Jėzus save išdalija bičiuliams. Tą akimirką Jis žvelgia į mūsų akis, o mes nesuprantame, ką Jo žvilgsnis norėtų pasakyti ir ko paprašyti. Mes net nežinome, kurią mūsų sielos tamsią kertelę tuomet tas žvilgsnis pasiekia…

Klausomės naivių Petro, įsivaizduojančio, jog jis yra tvirta uola, patikinimų ir ištikimybės pažadų, nors jau labai greitai jis, tarsi nendrė, palinks prieš smalsią moterį, susidomėjusią jo galilėjietišku akcentu.

Esame šalia trijų Jėzaus pasirinktų mokinių, kurie turi budėti Jo agonijos valandą Getsemanės sode, tačiau ir mus pradeda imti miegas, nes pristinga drąsos ir meilės tuomet, kai kenčia mylimas žmogus. Girdime Mokytojo prašymą: „Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!“, tačiau stengiamės verčiau nieko negirdėti, nesiklausyti Tėvui skiriamų skausmo ir silpnai slepiamos vilties žodžių.

Mus, besiklausančius Viešpaties kančios aprašymo, tarsi įsuka įvykių sūkurys, neleisdamas atsikvėpti, užgriūdamas vis naujomis emocijomis.

Petras, pamiršęs, ką sakė apie Jėzų prie Galilėjos ežero, ir Jo atsižadantis…

Aukštieji kunigai ir sinedriumo nariai, atbaigiantys savo užkietėjusios širdies dramą…

Spjūviai ir smūgiai, o drauge nepalaužiamas Jėzaus romumas…

Romos vietininkas, pamiršęs elementariausią imperijoje galiojančią teisę ir teisingumą…

Ir atrodo, kad ne jam, o mums liepiama pasirinkti: Barabą ar Jėzų, ir ne vienam Barabas atrodo geresniu pasirinkimu, nes yra labiau priimtinas viešajai nuomonei ir jį nesudėtinga padaryti kovotoju už laisvę.

Taip Mokytojas, aistringai visiems kalbėjęs apie meilę, tampa pajuokos  vertu karaliumi, kuriam skirta ne tik žiauri, bet dar ir, kaip kai kam atrodo, pamokanti bausmė.

Jėzus lipa į nukryžiavimo kalną… Tamsus vidudienis… Ir balsas, nuaidėjęs kurčioje tyloje, kuris ir dabar, tarsi nesibaigiantis aidas, persmelkia istorijos vingius ir kiekvieno žmogaus gyvenimą: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“

Kur yra man skirtoji vieta?…

Ko gero, labiausiai norėtųsi būti pagoniu ir stabmeldžiu šimtininku, kad kartu su juo galėčiau padaryti patį nuoširdžiausią tikėjimo išpažinimą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“

Tai daug ir drauge taip mažai…

Adolfas Grušas

2021 kovo 27, 13:27