Paieška

Vatican News
2021.03.14 Vangelo di domenica

Penktasis gavėnios sekmadienis

Reikia atpažinti savo „valandą“, tą ypatingą akimirką, kai apmąstome savo ligtolinį gyvenimą, kai kitaip įvertiname įvykius, kurie išvedė mus iš teisingo kelio, ir dėl jų pradeda keistai mausti širdį, kai suprantame, jog su žmonėmis, su savo aplinka elgėmės ne taip, jog mūsų mąstysena kelią sąmyšį sieloje.

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!“? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12, 20–33)

TOJI VALANDA

Dievo laikrodis skaičiuoja lemtingas Jėzaus gyvenimo žemėje valandas…

Jėzus žengia į išganymo istorijos atbaigimą. Ar Jis galėtų pabėgti? Tai būtų tarsi bėgimas nuo Meilės. Jėzus suvokia, jog Jis atėjo tam, kad išgyventų tą žiaurią ir lemtingą akimirką. Žinoma, jo siela nuliūdusi. Viešpats išgyvena gilią žmogišką krizę ir drauge jaučia savyje dieviškosios Meilės Ugnį. Jo siela nuliūdusi, nes Jo laukia mirtis. Jo siela nuliūdusi, nes nujaučia begalinį skausmą, reikalaujantį visiško savęs dovanojimo ant kryžiaus. Viskas iki paskutinio Meilės lašo…

Jau ši akimirka, kai Jis suvokia save, kaip dovaną, nukryžiuoja Jėzų. Ją, skausmingą ir meilės kupiną akimirką, savo neišdildomu antspaudu pažymi dangaus Tėvas. Ją priimdamas ir išgyvendamas Sūnus yra Tėvo pašlovinamas.

Jėzus yra kviečio grūdas, krintantis į žemę ir joje mirštantis: tamsoje, tyloje, vienatvėje, visų apleistas…

Nėra kito kelio, norint atnešti vaisių. Mirti – reiškia: nešti vaisių. Mirti – reiškia: atrasti gyvenimą. Mirti – reiškia: dovanoti gyvenimą.

Vaisius, kurį atneša Jėzus, tėra vienintelis, lemiamas ir pats svarbiausias. Jėzus gerai tai suvokia, nes tik dėl to yra atėjęs į pasaulį: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.

Tas visų prakeiktas medis tampa palamintu kryžiumi, spinduliuojančiu meilę, kuriai neįmanoma atsispirti, ir taip bus per visus amžius. Taip bus netgi tada, jei kas nors, atsistojęs kryžiaus papėdėje, piktdžiugiškai šaipysis iš to, kuris, jo nuomone, pralaimėjo.

Jėzus leidžiasi praryjamas žemės, Jis susimaišo su žmonių atliekomis, prisiima visą žmonių bjaurastį. Taip suvokiame, jog iš tiesų tai yra tiesos valanda, Dievo valanda, kai Jis leidžiasi į savo „šventą kelionę“, iš palaidojimo vietos vedančią į Velykas, iš visuotinio atstūmimo į visų patraukimą prie savęs.

Kur galėtume eiti, kai kontempliuojame nukryžiuotojo Viešpaties Meilę? Galbūt galima rasti kažkokį paprastesnį kelią? O, galbūt, tikrąjį pažinimą įmanoma atrasti, einant pasaulio keliais?

Jėzus kalba aiškiai: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“. Jei norime gyventi, privalome mirti. Jei norime matyti vaisius, privalome pažinti ir žemiškąją kančią.

Jei kas nors, kaip Jėzus, nori pasišvęsti meilės tarnystei, privalo laikytis taip pat ir Jo požiūrio į gyvenimą, privalo suvokti ir suteikti gyvenimui tikrąją prasmę. Privalo sekti Jį… iki kryžiaus. Neįmanoma sustoti pusiaukelėje. Juk jei, pasiduodami nekantrumui,  mėgintume atkasti žemę, kad pažiūrėtume, ar dygsta grūdas, sunaikintume ir grūdą, ir jame užsimezgusį vaisių, ir bundančią gyvybę.

Todėl reikia atpažinti savo „valandą“, tą ypatingą akimirką, kai apmąstome savo ligtolinį gyvenimą, kai kitaip įvertiname įvykius, kurie išvedė mus iš teisingo kelio, ir dėl jų pradeda keistai mausti širdį, kai suprantame, jog su žmonėmis, su savo aplinka elgėmės ne taip, jog mūsų mąstysena kelią sąmyšį sieloje. Tai ta „valanda“, kai galime rinktis kitokį kelią, kai galime ryžtis mirti, kaip tas kviečio grūdas, po žeme, kai nesvarstydami paimame nešti savo kasdieninį kryžių. Gali būti, jog tą akimirką mūsų siela bus sukrėsta, tačiau tai nėra priežastis bėgti nuo tos „valandos“. Ją reikia išgyventi, reikia sulaukti prisiartinančio Viešpaties, atrasti joje troškimą daryti gera ir gyventi gėriui.

Mums nėra skirta kito kelio, kaip tik šis: išgyventi su Dievu naują sandorą, kuomet Viešpats kalba tiesiai į širdį ir amžiams mus padaro savo draugais ir vaikais…

Adolfas Grušas

2021 kovo 20, 14:44