Paieška

Vatican News
2021.03.16 Salesiani in Lituania Istorijos

Kun. Alessandro Barelli SDB: „Visuomenė dabar yra kitokia, ji subrendo“

Kodėl dvasininkas prieš 23 metus pasirinko atvykti į Lietuvą? Kaip broliams saleziečiams pavyko susidoroti su pandemijos keliamais iššūkiais? Galiausiai, ar katalikiška spauda gali vadintis rimta konkurente pasaulietinei spaudai? Apie tai ir kalbinau Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos kleboną kun. Alessandro Barelli. Lietuvos pilietybę turintis kunigas taip pat yra keturių Popiežiškųjų misijų draugijų Lietuvos nacionalinis direktorius, ilgametis žurnalo „Saleziečių žinios“ redaktorius bei Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

1994-aisiais Nemunaičio miestelyje (Alytaus r.) kun. Pranas Gavėnas organizavo vasaros stovyklą jaunimui. Joje reikėjo vadinamųjų animatorių – savanorių, kurie vestų jaunimui užsiėmimus, pagalbos. Į šį kvietimą atsiliepė italas kun. salezietis Eligio Caprioglio, kuris ir pakvietė anuomet netikėtai stotyje sutiktą klieriką Alessandro vykti drauge į Lietuvą. Šią stovyklą jaunimui kunigas prisimena su džiaugsmu: „Suradome bendrą širdžių kalbą, jaunimas labai susidomėjo saleziečių veikla, bendryste ir šeimos dvasia, kuri ypatingai svarbi mūsų charizmoje“. Tad nenuostabu, kad antrą kartą į Lietuvą pašnekovas sugrįžo dar tais pačiais metais, o vėliau į Lietuvą atvykdavo vasaros metu keletą metų iš eilės. 

1996 m. saleziečių generolui lankantis Lietuvoje, tuometinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, matydamas Palemone sėkmingai italų vykdomą darbą su jaunimu, pasiūlė saleziečiams atsiusti jaunų vienuolių iš užsienio sustiprinti saleziečių veiklą. Tais pačiais metais kun. Alessandro besirengiant priimti kunigystės šventimus, jam buvo pasiūlyta vykti tarnystei į Lietuvą. Taigi, 1997 m. jis buvo įšventintas kunigu, o 1998 m., vos prabėgus savaitei po licenciato baigiamojo darbo gynimo, atvyko gyventi į Lietuvą. „Nuo 1997-ųjų iki šios dienos Italijoje dirbau tik vienerius metus, buvau atsakingas už naujai įkurtą universiteto studentų bendrabutį. Todėl, kai aukoju Mišias italų kalba, tikrai turiu skaityti iš mišiolo, atmintinai nemoku“, – juokiasi pašnekovas. Jis teigia kartais paklausiamas, kur gyventi yra geriau – Lietuvoje ar Italijoje? 23 metus Lietuvoje gyvenantis kunigas sakė nežinantis, kuo gyvena Italijos visuomenė, bet galintis įvertinti pokyčius Lietuvos visuomenėje ir Bažnyčioje: „Visuomenė dabar yra kitokia, nei prieš 20 metų, ji suaugo, subrendo. Jeigu anksčiau buvo daugiau katalikų iš tradicijos, tai dabar – priešingai. Dabar katalikai yra tie, kurie žino, kad nori būti katalikais.“

Visgi, Palemono bendruomenė, kurioje kun. Alessandro pradėjo savo tarnystę Lietuvoje, prieš septynerius metus buvo uždaryta. Šiuo metu Lietuvos brolių saleziečių bendruomenei priklauso devyni saleziečiai. Keturi (du italai, lietuvis ir vietnamietis) darbuojasi Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijoje. Dar keturi saleziečiai (du italai, argentinietis ir filipinietis) reziduoja Telšiuose, kur ateityje tikimasi įkurti kanoninę bendruomenę. Du iš jų, dar pernai į Telšius atvykę kunigai saleziečiai, intensyviai mokosi lietuvių kalbos, o vienas brolis vienuolis rūpinasi dvasiniu palydėjimu Vincento Borisevičiaus katalikiškoje gimnazijoje. Saleziečių bendruomenei Lietuvoje priklauso ir kun. Hermanas Šulcas.

Pašnekovas pastebi, kad COVID-19 pandemijos metu taikomi apribojimai tapo nemažu trukdžiu brolių saleziečių bendruomenių bendrystei, tačiau didelių iššūkių parapinėje veikloje nesukėlė. Vilniaus Šv. Jono Bosko dvikalbės parapijos Šv. Mišios buvo transliuojamos nuotoliniu būdu, lietuvių ir lenkų kalbomis. O katechezė dėl galimybės ją organizuoti nuotoliniu būdu taip pat nebuvo nutrūkusi. „Netgi prieš antrojo karantino paskelbimą buvome pradėję taikyti mišrią katechezę: ji vykdavo ir gyvai, ir nuotoliniu būdu. Be abejo, jeigu mes patys turėtume pasirinkti, įprastoje situacijoje nuotoliniam kontaktui neskirtume tiek daug dėmesio ir laiko. Kalbant apie dvasinį palydėjimą, gyvas kontaktas yra labai svarbus. Kai tokio pasirinkimo neturime, situacija mus ragina rasti, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, naujų būdų ir formų evangelizuoti“, – dalijosi parapijos klebonas kun. Alessandro Barelli. Jis džiaugėsi, kad pandemija paskatino šiek tiek atsinaujinti, o priimti pokyčiai netruko atnešti ir rezultatų. Pavyzdžiui, feisbuke padvigubėjo parapijos sekėjų skaičius, o norinčių šiais metais rengtis Pirmajai Komunijai susirinko daugiau negu pernai.

Tiesa, koronavirusas neaplenkė ir Vilniaus saleziečių bendruomenės. Gruodžio pabaigoje, paaiškėjus, kad du kunigai serga, jie turėjo izoliuotis. Visgi, atlikus testus kitiems dviems bendruomenės kunigams, Kūčių dieną paaiškėjo, kad serga visi keturi. „Kai gavome patvirtinimą, kad visi keturi sergame, tai aš įvertinau kaip Dievo malonę. Tada mes galėjome nugriauti sienas tarp žmonių, sėsti prie bendro Kūčių stalo“, – sakė kun. Alessandro. Dvasininkas džiaugiasi, kad visi broliai sirgo lengva forma ir nė vienam jų gydymo ligoninėje neprireikė. Juo labiau, kad vienam iš brolių jau 84 metai. 

Paklaustas, ar pandemijos situacija pakoregavo žurnalo „Saleziečių žinios“ leidybą, pašnekovas sakė, kad sudėtingiausia buvo išplatinti leidinį. Dalis žurnalo tiražo paprastai buvo platinama bažnyčiose, todėl jose sustabdžius viešas pamaldas, tikinčiuosius pasiekti tapo sunkiau. Verta pastebėti, kad šis oficialus saleziečių leidinys, įsteigtas paties šv. Jono Bosko, yra nemokamas ir išlaikomas tik iš skaitytojų aukų. Daugiau nei 20 metų žurnalo leidybos veiklą kuruojantis kun. Alessandro pasakojo, kad nemažas ažiotažas kilo po sausio 31 d. transliuotų Šv. Mišių. Jų metu, skaitydamas parapijos skelbimus, dvasininkas paminėjo, kad visi, norintys nemokamai paštu gauti ketvirtąjį „Saleziečių žinių“ numerį-kalendorių, gali parašyti broliams saleziečiams laišką. Pasak jo, dar tą patį vakarą broliai sulaukė per šešiasdešimties laiškų su prašymu gauti šį leidinį.

„Saleziečių žinių“ žurnalas šiandien platinamas 29 kalbomis 135 šalyse. Visgi, pasak pašnekovo, kiekviena redakcija pati sprendžia, kaip geriausia kreiptis į savo šalies skaitytojus ir kuria originalų turinį. Kitaip tariant, „Saleziečių žinios“ nėra žurnalas, kuris būtų parengiamas, o tuomet verčiamas į kitas užsienio kalbas ir platinamas visame pasaulyje. Anot kun. Alessandro, „Kai vyr. rektoriaus Egidio Viganò paklausė, kas yra „Saleziečių žinios“, jis atsakė, kad tai yra langas saleziečiams į pasaulį ir taip pat langas į saleziečių pasaulį“. Tai reiškia, kad šis konkrečioje šalyje platinamas leidinys atspindi joje reziduojančių saleziečių veiklą. Tokiu būdu žmonės gali daugiau sužinoti apie vienuolių veiklą ir dvasingumą, taip pat pamatyti pasaulio įvykių analizę iš salezietiškos perspektyvos: „Ne vien tik džiaugsmo ir optimizmo fone. Čia taip pat svarbus ir pamaldumas Švč. M. Marijai, dėmesys nuskriaustiesiems, vargstantiesiems, jaunimui ir vaikams“, – teigė kun. Alessandro.

Prašnekus apie katalikišką spaudą, taip pat buvo įdomu kunigo pasiteirauti, ar ji yra konkurencinga? „Pradėsiu nuo to, kad prieš tris ar keturis metus vyko katalikiškos žiniasklaidos seminaras Kaune, kurio metu buvo įvardyta, kad mes, katalikiškos žiniasklaidos atstovai, tarpusavyje esame konkurentai. Visi tylėjo, o aš pakėliau ranką ir pasakiau, kad nesutinku su tokia analize, nes visos žiniasklaidos priemonės dirba kaip Bažnyčios dalys. Bažnyčia nėra tik ta vieta, kur mes parduodame produktą, Bažnyčia yra bendruomenė, kuriai mes patys priklausome. Todėl jaustis, kad turiu konkuruoti su „Artuma“, su „Laišku bičiuliams“ ar su „Marijos radiju“, tikrai reikštų nesuprasti, ką reiškia būti Bažnyčios bendruomenės dalimi“, – dalijosi kun. Alessandro. Pašnekovas teigė nesijaučiantis esantis konkurentu kuriai nors katalikiškai žiniasklaidos priemonei. O taip pat ir kitų šioje srityje dirbančiųjų nelaikantis konkurentais.

Tuo tarpu kalbant apie konkurenciją tarp katalikiškos ir pasaulietinės žiniasklaidų, pasak pašnekovo, jų galimybės nėra lygios. Jos skiriasi tiek finansiniais resursais, tiek ir struktūra bei sau keliamais tikslais: „Mes, katalikiškos žiniasklaidos atstovai, esame kaip Jėzaus mokiniai pasaulyje. Mes veikiame pagal raugo, o ne pagal karo principą. Todėl nejaučiu tokios konkurencijos kaip kova, man tai labiau kaip išbandymas ir iššūkis. Tai reiškia, kad aš, kaip katalikiškos žiniasklaidos atstovas, jaučiu didelį iššūkį pagerinti savo komunikacijos priemonę, šiuo atveju – „Saleziečių žinias“, kad jos būtų skaitomos, ir, žinoma, atliktų savo misiją plėsti Dievo karalystę“, – sakė kun. Alessandro. Jis taip pat pastebėjo, kad neretai naudinga pasaulietišką žiniasklaidą pasitelkti į pagalbą . Taip darė jis pats, kai, pavyzdžiui, Lietuvoje buvo renguamasi sutikti šv. Jono Bosko relikvijas. „Man atrodo, kad bendradarbiavimas yra įmanomas su sąlyga, kad kiekvienas pasiliksime savimi. Turime skirtingus tikslus, tačiau tai netrukdo bendradarbiauti“, – teigė pašnekovas.

2019-aisiais metais Šv. Sosto Tautų Evangelizacijos kongregacija paskyrė kun. Alessandro Barelli keturių Popiežiškųjų misijų draugijų Lietuvos nacionaliniu direktoriumi 5-erių metų kadencijai. Jo užduotis – padaryti jautresnę Lietuvos Bažnyčią ir visuomenę katalikų misijų temoms. Kunigas salezietis dalijasi tų pačių metų spalio mėnesį turėjęs didelį iššūkį organizuoti Ypatingąjį misijų mėnesį. Tačiau, pasak jo, dar didesnis iššūkis – tai duoti suprasti, kad dėmesys misijoms nėra Popiežiaus sumanymas vieneriems metams. Tai – nuolatinė katalikiško tikėjimo dimensija, o kasdien tikėjimu gyvenantys Lietuvos žmonės būti labiau motyvuoti atsiliepti į pasaulio poreikius. Kiekvienas yra kviečiamas būti misionieriumi savo aplinkoje ir tokiu būdu prisidėti prie Jėzaus misijos pasaulyje.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2021 kovo 21, 15:11