Paieška

Vatican News
Irakas ruošiasi popiežiaus kelionei Irakas ruošiasi popiežiaus kelionei  (AFP or licensors)

Kas yra Irako krikščionys? Ilga istorija - trumpai

Irako istorija – unikali aramėjų ir sirų krikščionių istorija.

Popiežiaus Pranciškaus apaštalinė kelionė į Iraką suteikia unikalią progą atidžiau pažvelgti į krikščionybės istoriją Mesopotamijoje.

Dabartinio Irako teritorija apima didžiąją dalį senosios Mesopotamijos, kur gyvavo Asirijos ir Babilonijos imperijos.

Senasis Testamentas primena Ninevės, Asirijos sostinės, žlugimą (612 pr. Kr.), persų invaziją į Babiloną (539 pr. Kr.). Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimo ir graikų valdymo periodo, Jėzaus ir apaštalų laikais Mesopotamija vėl buvo tapusi persų valdomis.

Pagrindinė kalba, kuria tuo metu kalbėta tame regione, kai Dievo Sūnus vaikščiojo žeme, buvo aramėjų. Artima hebrajų kalbai, aramėjų kalba buvo viena senųjų vakarų semitų aramėjų kalbų, kurios iš dabartinės Sirijos buvo nuneštos į Mesopotamiją. Rašytinis aramėjų alfabetas po truputį pakeitė asirų ir babiloniečių dantiraštį, vėliau išplito visuose Artimuosiuse Rytuose. Iki šiol šia kalba šneka daugelis Irako krikščionių.

Krikščioniškoji Mesopotamija. Kaip ji tapo krikščioniška?

Žinome, kad Jeruzalėje Sekminėse dalyvavo partai ir Mesopotamijos – senieji Irako – gyventojai (Apd 2, 9). Labai tikėtina, kad garsas apie krikščionybę Iraką pasiekė apaštalų gyvenimo metu. Tradicija įvardija Mesopotamjos apaštalus Addai ir Mari, pagal kuriuos pavadinta senoji Rytų Bažnyčios liturgija.

„Addai mokymas“, svarbus dokumentas, pasiekęs mus iš ketvirtojo šimtmečio, nurodo, jog stebuklai (tokie kaip išgydymai), pagrįsti argumentai prieš politeizmą ir nauji etikos standartai parengė gerą dirvą krikščionybės plitimui Mesopotamijoje. Kaip nutiko ir Vakaruose, kankinių kraujas ir šiame regione tapo Bažnyčios sėkla.

Rytų Bažnyčia

Rytų Bažnyčia – tai Bažnyčia, kuri savarankiškai tvarkėsi Persijos imperijoje. Persų zoroastristų valdžios slegiami, krikščionys kartais būdavo žiauriai persekiojami, o geresniais laikais jie džiaugėsi, kai jų tikėjimas buvo pripažįstamas kaip mažumos religija.

Rytų Bažnyčia, kurios patriarchų sostas buvo Persijos sostinėje Seleucia-Ctesiphon, penktajame amžiuje rengė Susirinkimus. Šiuose Susirinkimuose Bažnyčia priėmė Nikėjos tikėjimo išpažinimą, tačiau išlaikė savo nepriklausomybę nuo Vakarų Bažnyčios dėl politinių priežasčių (pvz., lojalumo Persijos šachui, kuris dažnai kariavo su kaimyne Bizantija).

Rytų ir vakarų sirai

Tarp penktojo ir šeštojo šimtmečio aramėjiškai kalbantys Irako sirų krikščionys, sekdami kristologinėmis kontroversijomis dėl žmogiškosios ir dieviškosios prigimties susijungimo Kristuje, pasidalijo į dvi grupes. Rytų Bažnyčia, kuri nedalyvavo Efezo Susirinkime 431 m. ir, nepaisant Nestoro pasmerkimo, pasirinko jį sekti, buvo pavadinta Nestoro. Kita šaka, pavadinta jakobitais (pagal Jakobą Boprodijų), gimė po to, kai Sirijos-Antiochijos monofizitai atmetė Chalkedono Susirinkimą 451 m.

Išryškėjo ne tik teologiniai skirtumai, susiformavo skirtingos Vakarų sirų (jakobitų) ir Rytų sirų (Nestoro) literatūrinės ir liturginės tradicijos.

Viduramžiais, islamo abasidų imperijos laikais, Nestoro Bažnyčios patriarchai rezidavo Bagdade, naujojoje sostinėje, artimai bendravo su kalifais, su kuriais kartais dalyvaudavo tarpreliginio dialogo debatuose.

Jakobitų patriarcho sostas buvo Tikrite arba įspūdingame Šv. Mato (Mar Mattai) vienuolyne netoli Mosulo. Žymiausias jakobitų katolikosas buvo XIII a. gyvenęs vyskupas Bar Hebrėjus, mokslininkas, rašytojas.

Vienybė su Šventuoju Sostu

Po mongolų, turkų ir turkomanų, safavidų valdymo Mesopotamija pateko į Osmanų imperijos rankas. Osmanų valdovai valdė iki XX a., Pirmojo pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu buvo įkurtos su Šventuoju Sostu Romoje vienybėje esančios Rytų ir Vakarų sirų Bažnyčios – chaldėjų apeigų katalikų bažnyčia ir sirų apeigų katalikų bažnyčia. Sirų katalikų bažnyčia įkurta XVIII a. jakobitų patriarchui susivienijus su Roma. Vyskupai, nenorėję jungtis prie unijos, įsteigė Sirų ortodoksų Bažnyčią.

Dabartinės Chaldėjų katalikų Bažnyčios ištakos siekia 1830 m., kai istorinis Rytų Bažnyčios patriarchatas susijungė su ankstesne chaldėjų atšaka, sukurta XVII a. Dar senesnė Irako unitų šaka, įkurta XVI a., vėliau atsiskyrė nuo Romos ir išaugo į dabartinę Rytų asirų Bažnyčią bei Senąją Rytų Bažnyčią.

Irako istorija – unikali aramėjų ir sirų krikščionių istorija. Šioje žemėje įkurtos dvi Vakarų sirų ir trys Rytų sirų bendruomenės, dvi unitų ir trys ne unitų Bažnyčios, jau nekalbant apie kitas etnines armėnų, koptų ir protestantų bendruomenes. Nepaisant persekiojimų, pandemijos, įvairių iššūkių, Irako krikščionys gali atkartoti Jėzaus žodžius –„Jūs visi esate broliai“ (Mt 23, 8).  (DŽ / Vatican News)

2021 kovo 04, 13:18