Paieška

Vatican News
2021.02.06 Vangelo V domenica B - Gesù guarisce la suocera di Pietro

Penktasis eilinis sekmadienis

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29–39)

VĖJO GŪSIS

Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje pasakojama apie Jobą ištikusią nelaimę. Tai kiekvieno vyro ir moters drama. Ją išgyvena seneliai ir vaikai, ji pasitaiko paauglių ir jaunuolių gyvenime.

Mums žinomi „mėnesiai, kupini nusivylimo, ir naktys, pilnos širdgėlos". Tai vienspalvis ir liūdnas mūsų dienų peizažas, kuris ne kartą palydi žmogaus gyvenimą, kai praleidžiame ilgas bemieges, panašias į kryžiaus kelią, nakties valandas, vartomės, laukdami aušros ir keliamės pavargę. Slenka ilgos dienos, kurios drauge, tariant Jobo knygos žodžiais, yra „eiklesnės už audėjo šaudyklę, be vilties jos skuba į savo galą“.

Visas gyvenimas yra tarsi vėjo gūsis…

Iš tiesų, galvojant vien tik apie ištinkančius bandymus ir nesėkmes lengva netekti drąsos.

Atsakymą į šiuos nerimastingus svarstymus mums duoda Viešpats Jėzus. Jo gyvenimas ir dalyvavimas žmogaus gyvenime yra tarsi gaivinantis šaltinis.

Evangelijos ištraukoje skaitome: „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų“.

Išganytojas pasilenkia prie kiekvieno žmogaus skausmo. Jis nepailsta, nes užuojauta neatskiriama nuo pasiuntinybės gelbėti žmones. Be jos neįmanoma Jėzaus įsivaizduoti. Jis padaro daugiau nei bet kokie vaistai, nes paliečia širdį ir sielą. Jis nuskaidrina mintis geriau už bet kokius raminamuosius, nes grąžina viltį ir ramybę.

Užuojauta – tai svarbiausias ženklas. Ji yra akių žvilgsnyje, prisiliečiančiose ir glostančiose rankose, bučiniuose, guodžiančiuose žodžiuose, ji – tarsi šviežios duonos kvapas, bylojantis apie gausą tada, kai stinga visko…

Žmonės spaudžiasi prie miesto vartų, ten, kur stovi Jėzus. Jis yra ten, stovi nepajudinamas, pasirengęs su antžmogiška galia prisiimti visokią žmogaus kančią.

Vis dėlto Viešpačiui šito per maža. Anksti, paslapčių kupiną valandą, Jėzus išeina į nuošalią vietą ir ten meldžiasi, kad „pagydytų“ savo kūrinijos skausmų sužeistą širdį. Jam būtina pasikalbėti su Dievu, savo Tėvu. Jam Jėzus pasakoja apie tai, kokie pasimetę yra žmonės, kalba apie rastas žaizdas, skundžiasi širdžių nepastovumu.

Jėzui reikia, kad Tėvas būtų su Juo, nes kitaip kyla pavojus nepakelti Jam tekusios naštos. Be tokios vienybės jau nuo šios akimirkos  Jo siela „būtų nuliūdusi iki mirčiai“.

Ilga naktis, kuomet Jėzus meldžiasi, virsta paguodos ir suraminimo naktimi, o visi žmonės, kuriuos sutiks Jėzus, tampa kasdienine Jo duona, Jo gyvenimu.

Evangelistas Morkus pažymi, kad Jėzus „keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus“. Tai pasakojimas apie tai, jog Dievo Meilės tikslas yra kiekvienas žmogus, ir nėra nė vienos akimirkos, kad jaustumės turį teisę sakyti, jog Dievas mus apleido.

Ir jeigu, kaip Jobas sakytume, kad gyvenimas yra tarsi vėjo gūsis, galime būti tikri, kad tas gūsis yra išėjęs iš mylinčios rankos…

Adolfas Grušas

2021 vasario 06, 11:56