COVID-19 židinyje savanoriavę pašvęstieji: „Daryti šiek tiek daugiau, nei būtina“
Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos s. Toma Zareckaitė pasakoja jau kuris laikas išgyvenusi gyvo, nenugludinto tikėjimo troškimą. Atėjus pandemijos laikotarpiui, šis jausmas neapleido: „Man vis kildavo minčių, o ką daryčiau, jeigu reikėtų savanorių? Kas turi eiti į tas pirmąsias gretas, jeigu ne pašvęstieji ir jauni žmonės? Atsimenu, kai su sesėmis turėjome vieną iš rekreacijų, lyg ir smagu, viskas gerai, bet viduje tarsi – palauk, šiuo metu aš žaidžiu stalo žaidimus, o kažkur ligoninėse medikai yra pervargę, trūksta pagalbos, žmonės miršta“. S. Toma Zareckaitė sako supratusi, kad, nors jos noviciato laikotarpis jau yra besibaigiąs, bet galimybė išvykti savanoriauti buvo nedidelė. Vis dėlto, patikėjusi situaciją Dievo Apvaizdai, ji netikėtai gavo vienuolijos vyresniosios leidimą ir tuomet sužinojo, kad Marijampolės Švč. Marijos globos namuose yra laukiama nedelsiant: „Po keturių valandų, susikrovusi mantą, išvažiavau. Tai buvo labai keista – šokas ir tikrumas vienu metu. Tikrumas, kad noriu ten važiuoti, kad tai yra kvietimas iš Dievo“, – sakė ji.
Tuo tarpu jėzuitas Lukas Ambraziejus teigė, kad jo atvykimą laimėjo gera seserų komunikacija feisbuko tinkle. Būtent ten pamatęs Vargdienių seserų kreipimąsi, jis pasiūlė savo pagalbą. „Kartais būna, kad pažįstami dalykai nušvinta naujoje šviesoje. Žmonės meldžiasi „Tėve mūsų“ kiekvieną dieną, kiekvienų šv. Mišių metu. Staiga, po penkiasdešimties metų, kažkas atsitinka, kad žodžiai „Teesie Tavo valia“ staiga nuskamba kitaip ir suvoki, ką jie reiškia. Man buvo panašiai“, – dalijosi Lukas Ambraziejus, SJ. Jis sako besistengiantis gyvenanti ignaciška nuostata eiti į paribius. O ši Marijampolės Švč. Marijos globos namų situacija suteikė galimybę konkrečiam vyksmui pagal kasdien jo, kaip vienuolio, ugdomas vertybes: „Kažkuriuo metu man tiesiog toptelėjo žiūrint žinias, kaip viskas kas dieną blogėja. Galvoju, turi būti kažkoks būdas šį laiką išgyventi, kad jis teiktų daugiau pilnatvės. Kodėl neėmus ir neparašius seserims?“ Po savaitės sulaukęs atsakymo, kad globos namuose yra laukiamas kaip galima greičiau, jau kitą dieną Lukas Ambraziejus, SJ, juose pradėjo savo tarnystę. Pasak pašnekovo, vėluojantis atsakymas į laišką tik parodė, kad darbas Marijampolės Švč. Marijos globos namuose buvo toks intensyvus, kad perskaityti laiškų personalui ir savanoriams tiesiog nebuvo kada: „Tai man buvo ne priežastis suvokti, kad esu nesvarbus, bet kaip tik – labai svarbus, labai reikia, kad greičiau važiuočiau tenai“, – sakė jis.
Savanorystės pradžia, pasak novicijos Tomos Ievos Zareckaitės, nebuvo lengva: reikėjo greitai susiorientuoti, nes mokytis tiesiog nebuvo nei laiko, nei tų, kas galėtų mokyti. Todėl pirmosios savanorystės valandos buvo keliančios daugiausiai nerimo, o kartu ir įspūdžių: „Pamatai, kad čia pat „kovidinis“ skyrius, ant kurio durų užrašas „Karantinas. Eiti draudžiama“. Atsimenu, pirmą vakarą pamačiau ateinančius žmones su skafandrais, saugos priemonėmis. Akys darėsi didelės – ir kaip reikės tai užsidėti, kaip išbūti visą dieną?“, – dalijosi pašnekovė. Ji juokiasi, sakydama, kad iš pradžių ne visai jauku būdavo praeiti pro kambarius, kuriuose gyveno sergantieji COVID-19 liga, apie kurią pastaruoju metu taip dažnai girdime. „Paskui ateina kita diena ir supranti, kad eini pro tas pačias palatas, vėliau į jas reikėjo ir įeiti, bet tai jau nebekėlė jokios baimės. Susigyveni su esama situacija, ją priimi, supranti, kad turi per ją pereiti ir baimės nebelieka“, – teigė s. Toma Zareckaitė. Paklausta, ar nekėlė nerimo tai, kad, savanoriaudama COVID židinyje, ji galėjo užsikrėsti ir pati, pašnekovė sakė: „Kad galiu užsikrėsti, nelabai tam skyriau dėmesio. Manyje buvo Dievo dovanota ramybė – tu darai tai, ką turi daryti, ir net blogiausio scenarijaus atveju mano sąžinėje dėl šio pasirinkimo ramu.“
Anot pašnekovų, savanoriaujančiųjų skaičius globos namuose nuolat kito. Daugiausiai savanorių dirbo kritiniu laiku, kai didžioji darbuotojų dalis sirgo arba turėjo izoliuotis dėl kontakto su sirgusiais. Vėliau, jiems grįžtant į darbą, savanorių pagalbos ėmė reikėti vis mažiau. „Marijampolėje buvome dviese viename aukšte, kur yra apie dešimt ligonių. O Utenoje buvo šiek tiek daugiau, mes buvome keturiese keturiasdešimčiai ligonių. Ten buvo dvigubai didesnis krūvis ir situacija šiek tiek ekstremalesnė“, – sakė Lukas Ambraziejus, po savanorystės Marijampolėje ir saviizoliacijos laikotarpio vykęs padėti į Utenos socialinės globos namus. Jėzuitas teigė, kad slauga yra ritmingas darbas, turintis konkrečius etapus: dalinti maistą, maitinti, rūpintis globos namų gyventojų higiena, temperatūros matavimu, patalpų švara, budėti naktį ir kt. Todėl per tarnystės laikotarpį bene prie visų šių darbų ir savanoriaujantiems pašvęstojo gyvenimo atstovams teko prisidėti. Kaip pastebėjo Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos sesuo, „nebūtinai tu viską moki daryti, dažniau nemoki, bet eini, darai ir pavyksta“. Anot jos, tai buvo bendrystės ir vienijimosi laikas, parodęs, kaip svarbu būti atviram tam, kas vyksta, ir atsiliepti į Dievo kvietimą būtent tuo laiku, kuriuo gyveni.
Paklausta, kokios nuotaikos vyrauja tarp globos namų gyventojų, s. Toma Zareckaitė sakė: „Globos namuose gyvenimas tiesiog eina toliau. Galbūt sunkiau yra tai, kad mes esame su apsauginiais kostiumais, respiratoriais ir mūsų veidų nesimato. Šis apribotas ryšio, santykio kūrimas buvo rimtas iššūkis. Kadangi darbuotojų nebuvo tiek, kiek būna įprastai, dažnai nelikdavo laiko bendrauti su seneliais. To vis tiek jiems reikia, nesvarbu, kad karantinas“. Savanorystės metu, pasak pašnekovės, teko susidurti ir su šių globos namų gyventojų netektimis: „Mačiau tai, kas mane anksčiau labai, labai baugino, – mirtį, agoniją. Bet aš buvau visiškai užtikrinta, kad jie keliauja ten, kur jiems bus geriau, – į Amžinojo Tėvo namus, ir mirtis nėra tokia baisi, kaip man atrodė. Ji daug natūralesnė. Tiesiog galima paglostyti seneliui galvą ar palaikyti už rankos, pabudėti šalia meldžiantis už jį... Tai buvo retos akimirkos, bet jas tikrai branginu. Nors tuomet susidūriau su žmogaus būties trapumu, bet taip pat ir su viltimi bei paguoda Kristuje“, – sakė ji.
Savanorystės laikotarpio metu jėzuitas Lukas Ambraziejus džiaugėsi turėjęs galimybę paminėti savo gimimo dieną: „Turėjau džiaugsmo gruodžio 15-ąją savo gimtadienį švęsti Marijampolėje. Tikrai, nuoširdžiai sakau – džiaugsmo, nes jaučiau, kad esu ten, kur manęs reikia. Tuo išreiškiu savo gimimo priežastį, juk esu gimęs tam, kad būčiau ten, kur manęs reikia“, – sakė jis ir dalijosi savanorystės dėka jautęsis visos – slaugytojų, gydytojų, ligonių – grupės, nešančios šio laikotarpio sunkumus, dalimi. O taip pat jis pats daug išmoko iš žmonių, kuriais turėjo galimybę rūpintis. „Jie yra mokytojai, nes jie atskleidžia, kas yra žmogus be dvasinių kaukių. Pagalvojau, o jeigu aš būčiau toks be kaukių, kaip jie? Kaip aš jausčiausi? Ir ar kartais tas žmogus, kuris guli sukaustytas, bet esantis toks, koks yra, be kaukės, negali būti laimingesnis už mane, kuris visur laksto ir bando visiems kažką įrodyti savo aktyviu gyvenimu? Suvokimas, kad tie žmonės nėra labai jau kitokie nei aš, tik tarsi per padidinamąjį stiklą išryškina tai, kas vyksta mano paties viduje. Aš žiūrėjau į juos ir mokiausi nuoširdumo, atvirumo, nesislapstymo nuo savęs paties. Du dalykai – atvirumas ir solidarumas – mane, kaip krikščionį ir kaip vienuolį, sustiprino mano tikėjime ir paaugino dvasiniame gyvenime“, – sakė jis.
Pokalbiui besibaigiant Lukas Ambraziejus, SJ priminė, kad Kristus yra tas, kuris solidarizuojasi su žmonėmis, – nusileidžia į jų ribotumą ir prisiima jį kaip savo. Taip pat prisiima ir žmogaus nuodėmę ir su ja miršta: „Dievas yra solidarumo Dievas. Ir solidarizuotis su kitais yra esminis krikščionio bruožas“, – sakė jis ir pastebėjo, kad, nors šiuo metu galiojančių valstybėje suvaržymų nebuvimas ir galėtų palengvinti kasdienį gyvenimą, tačiau greičiausiai tai vyktų pažeidžiamų visuomenės grupių rizikos sąskaita. Be to, tuo pat metu didintume ir taip didelę ligoninių bei jose dirbančio personalo apkrovą. Pasak pašnekovo, šiuo metu kiekvienas krikščionis turėtų ieškoti ne būdų, kaip galėtų lengviau praslysti pro šią situaciją, bet kaip galėtų labiau solidarizuotis su kitais, kuriems sekasi sunkiau. „Šitas laikas tik išryškina, kad žmonėms reikia vienas kito. Pagalba vieni kitiems tai yra būdas, kuriuo mes galime būti kartu. Padėti kažkuo, kuo galiu. Daryti šiek tiek daugiau, nei būtina dėl kito. Ar tai būtinai savanorystė? Tegul kiekvienas su Dievo pagalba pats nusprendžia.“
(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)
