Paieška

Vatican News
2021.01.03 Vangelo di domenica Natività

Antrasis sekmadienis po Kalėdų

Dievo vaikais ne gimstama, o tampama. Tai atsitinka, kai priimame Jėzų į savo gyvenimą ir sekame Jo meile. Kartu su Jėzumi žmogui nebereikia daugiau ieškoti Dievo, bet tik Jį priimti. Nuo tos akimirkos žmogus nebegyvena Dievui, bet gyvena su Juo, taip, kaip Jis, ir kartu su Juo eina pas kitus žmones.

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1, 1–5. 9–14)

ĖJIMAS Į ŽMOGŲ

Šį sekmadienį Bažnyčia ragina tikinčiuosius drauge su apaštalu Jonu kelti akis aukštyn.

Jonas, Evangeliją parašęs vėliausiai, atrodytų, nieko nepasakoja apie Jėzaus gimimą, bet pradeda ją sudėtinga teologine įžanga, kurios kalba ir minčių dėstymas mums gali atrodyti pernelyg sunkūs ir nutolę nuo regimos tikrovės.

Joje mėginama paaiškinti Jėzaus gimimo žmonėms prasmę, būtent: ką reiškia, kad Dievas tapo žmogumi? Ką reiškia, kad Dievas, esantis danguje, nužengė žemėn? Ką reiškia, kad Dievas įėjo į žmonių istoriją? Kitais žodžiais tariant, Jonas pateikia atsakymą į svarbų klausimą: „Kur yra Dievas?“ Jam viskas yra aišku, todėl apaštalas liudija: „Dievas yra čia! Tik apsižvalgyk aplinkui ir gerai įsižiūrėk, nes Jis yra arti, Jis gyvena tavyje“.

„Tas Žodis tapo kūnu“, – skaitome Evangelijoje. Šie žodžiai primena mums, jog Dievas nėra pasislėpęs nuo žmogaus. Jis yra matomas, gyvena mumyse, ir tik nuo mūsų priklauso, ar sugebame Jį pastebėti.

Ypač gražiai nuskamba kiti apaštalo žodžiai: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“. Šviesa visuomet nugali. Ir Dievas yra atkaklus: nepasiduoda, kai Jam yra trukdoma. Mūsų nuodėmės, mūsų abejingumas niekuomet nesustabdys Jo meilės.

Visiems, kurie šiandien išgyvena nusivylimą, Jonas sako: tamsa nenugalės.

Visiems, kurie praėjusias šventes buvo priversti praleisti vienatvėje, Jonas sako: tamsa nenugalės.

Visiems kenčiantiems ir nesuprastiems Jonas sako: tamsa nenugalės.

Vis dėlto prologe yra aprašomas ir realus Jėzaus gimimas, tiesa, nusakomas ne saldžiais žodžiais apie prakartėlę, giedančius angelus ir suklupusius piemenis. Jonas kalba kitaip: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“. Kalėdų slėpinys – tai liudijimas apie Dievo ir žmogaus susitikimą, kuriame pristinga žmogaus. Tiesą sakant mes, kaip žmonija, tose pirmosiose Kalėdose pasirodėme ne per geriausiai, ir tas elgesys negalėtų tapti pretekstu šventei. Galbūt, norėdami pridengti savo abuojumą, žmonės ir sugalvojo Kalėdų šventimą pasaldinti daugybe malonių smulkmenų, kartais tiek, jog visame tame šurmulyje būna pamirštama pati šventės esmė. Žmonija dar kartą nepriima Dievo…

Tačiau, jei mes randame laiko susikaupti ir prisiminti Dievo atėjimą pas mus, jei, net ir nesuvokdami visko iki galo, priimame Jo siūlomą meilę, tai reiškia, jog žodžiai: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“, – pildosi mumyse. Iš tiesų tai ir yra Gerosios Naujienos esmė: „Kodėl Jis atėjo? – Tam, kad žmonės taptų Dievo vaikais“.

Ar galėtume norėti ko nors daugiau?!

Vis tiktai savaime kyla klausimas: kaip tampama Dievo vaikais? Šventajame Rašte sūnus nusakomas, kaip tas, kuris elgiasi taip, kaip tėvas, kuris yra į jį panašus. Tai reikštų, jog Dievo vaiku tampame tada, kai esame panašūs į Dievą savo mintimis, jausmais, visu elgesiu. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tačiau pašaukti tapti panašiais į Jį.

Tapimas Dievo vaiku reiškia begalinį kelią, kelionę, vedančią į amžinybę. Evangelijoje randame vieną žodelį, labai paprastai paaiškinantį šią kelionę. Tai žodelis „kaip“. Vienas pats jis neturi didelės reikšmės, tačiau kartu su kitais žodžiais verčia mus žvelgti toliau: „Būkite tobuli, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas… būkite gailestingi, kaip ir dangaus Tėvas yra gailestingas… mylėkite vieni kitus, kaip ir aš jus mylėjau… teesie tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“…

Dievo vaikais ne gimstama, o tampama. Tai atsitinka, kai priimame Jėzų į savo gyvenimą ir sekame Jo meile. Kartu su Jėzumi žmogui nebereikia daugiau ieškoti Dievo, bet tik Jį priimti. Nuo tos akimirkos žmogus nebegyvena Dievui, bet gyvena su Juo, taip, kaip Jis, ir kartu su Juo eina pas kitus žmones.

Į mūsų kartais sudėtingą ir komplikuotą istoriją ateina Dievas. Jis yra mūsų žaizdose, mūsų menkume, o mūsų vienišumą guodžia amžinumu. Jis yra mūsų džiaugsmuose ir kartu su mumis yra mūsų amžinoje kelionėje. Mes nesame vieni, nesame atiduoti chaosui ir beprasmybei. Visa mūsų istorija yra Dievo rankose, nes Jis pats panoro būti joje.

Tai ir yra Kalėdos…

Adolfas Grušas

2021 sausio 02, 12:56