Paieška

Vatican News
2019.12.26 santa famiglia

Šventoji šeima: Jėzus, Marija ir Juozapas

Gimus Jėzui, Marija buvo dar labai jauna. Toks buvo ir Juozapas. Dievas atskleidžia save jauniems, tiems, kurie turi viltį, kurie ilgisi ir nesibijo savo svajonių. Juk Jis yra Dievas, kuris visuomet yra jaunas, kuris mėgsta daryti nauja.

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22-40)

JAUNYSTĖS VILTIS

Paklusdami Įstatymui, Juozapas su Marija atnešė gimusį Išganytoją į šventyklą paaukoti Viešpačiui.

Taip elgiamės ir mes. Yra daug nuostatų, įsakančių būti šventovėje, ir mes nemurmėdami praveriame bažnyčios duris. Atlikę visa, kas nustatyta, grįžtame namo, tačiau keista… labai dažnai pasitaiko, kad po tokio apsilankymo mumyse niekas nepasikeitė. Mes grįžtame į kasdienę pilkumą…

Ko gero, taip yra todėl, kad mes ten einame tik tam, kad įvykdytume nuostatus. Mums trūksta nuoširdumo, vilties, todėl, būdami šalia Viešpaties, jo taip ir nesusitinkame.

Visiškai su kitu nusiteikimu į Jeruzalės šventyklą atėjo senelis Simeonas. Evangelistas Lukas pastebi, kad jis ėjo, paragintas Šventosios Dvasios. Žmogus ateina susitikti su paslaptimi, ir galiausiai šie jausmai išsilieja nepaprastu džiaugsmu. Tiek Simeonas, tiek pranašė Ona tą dieną patyrė Dievo artumą, o svarbiausia – sugebėjo Jį atpažinti.

Kodėl mums taip sunku atpažinti Dievą?

Iš tiesų, viskas labai paprasta: ši Evangelijos ištrauka mums kalba apie tikrąją jaunystę. Tiesa, statistikos požiūriu, ir Simeonas, ir Ona jau buvo beviltiški seniai, tokie, apie kuriuos kartais pasakoma, kad jie jau niekam nebetinkami.

Iš tiesų, jie buvo jauni, arba, geriau pasakius, sugebėjo išlikti jaunais. Jų ilgas gyvenimas buvo pažymėtas laukimu ir viltimi, todėl jie nepasidavė metų naštai.

Kuomet žmogus jau nieko iš niekur nebelaukia ir nieko nebesitiki, kai praranda viltį, tą pačią akimirką jį apgaubia stingdantis senatvės šaltis ir pasigirsta mirties sparnų plazdėjimas.

Simeonas ir Ona per savo gyvenimą kaupė ne nusivylimus, bet viltį. Jie išdrįso svajoti ir niekuomet neatsižadėjo tos, atrodytų, beprotiškos minties: pamatyti Viešpaties Mesiją.

Tiedu Senojo Testamento žmonės nepasidavė įpročiui. Einantys metai, tie patys juos supantys žmonės, įprasti darbai neatėmė iš jų noro suvokti dar daugiau ir dar aiškiau. Netgi šventykla, institucija, atrodytų sustingusi savo tradicijose ir apeigose, neužgesino jų akyse ilgesio šviesos, būsimo susitikimo su Viešpačiu nuojautos. Priklausydami šventyklos struktūroms, kurioje buvo garbinamas Dievas, prisimenant Jo praeityje padarytas geradarybes žydų tautai, jiedu nenusigręžė vien į šlovingos praeities garbinimą, nepasiliko senajame pasaulyje, bet savo žvilgsnius kreipė į ateitį.

Jie žinojo, kad negali pasenti, prisiminė, kad privalo būti žvalūs, pasirengę lemtingam susitikimui su pasaulio Gelbėtoju.

Iš tiesų, galime sakyti, kad Jėzaus paaukojimo šventykloje dieną Jį ant rankų paėmė du vaikai: Simeonas ir Ona.

Juk Jėzus atėjo kalbėti apie naują pasaulį, kuriame privalo viešpatauti meilė, o meilės kalbą geriausiai gali suprasti tik vaikas, kuris su pasitikėjimu bėga pas savo tėvą.

Visą sceną šventykloje, nežiūrint skaudžios Simeono pranašystės ir iškilmingos aplinkos, gaubia jaunatviškumo, nuostabos, šviesios vilties nuojautos.

Juk, gimus Jėzui, Marija buvo dar labai jauna, toks buvo ir Juozapas, kol kas nepatekęs į dailininkų, pasistengusių pavaizduoti jį sukumpusiu seneliu, rankas.

Dievas atskleidžia save jauniems, tiems, kurie turi viltį, kurie ilgisi ir nesibijo savo svajonių.

Jėzus, ateidamas į žemę, kaip tik ir atsiliepė į tą svajonę. Juk Jis yra Dievas, kuris visuomet yra jaunas, kuris mėgsta daryti nauja.

Tiesa, tai suprasti gali tik jaunas žmogus, nors jo pečiai jau būtų ir sulinkę.

Reikia tik vieno: nebijoti savo jaunystės.

Adolfas Grušas

2020 gruodžio 26, 14:44