Paieška

Vatican News
Šv. Stepono kankinystė Šv. Stepono kankinystė 

Šv. Steponas, pirmasis kankinys

Gruodžio 26 dieną Bažnyčia kviečia prisiminti šv. Steponą, diakoną ir pirmąjį kankinį. Kodėl būtent Steponas prisimenamas pirmąją dieną po šv. Kalėdų? Nes jis buvo tas, kuris patikėjo Įsikūnijimo slėpiniu ir paliudijo šį tikėjimą iki galo, sumokėdamas aukščiausią – gyvybės – kainą.

Stepono vardas graikų kalba reiškia „karūnuotas“. Jo ikonografijoje dažnai vaizduojami akmenys – jais jis buvo užmėtytas. Dėl to, beje, jis taip pat tapo akmenų skaldytojų ir mūrininkų globėju. 

Apie pirmojo krikščionių kankinio kilmę nėra daug žinoma. Vieni spėja, kad jis buvo Jeruzalėje gyvenęs graikas. Kiti mano, kad žydas, išugdytas pagal graikišką kultūrą.

Šventojo Stepono gyvenimas mus moko keleto svarbių dalykų. Šis vyras, pilnas Šventosios Dvasios, buvo paskirtas vienu iš pirmųjų  septynių diakonų – vargšų tarnu. Diakono tarnystės įsteigimas pirmojoje krikščionių bendruomenėje, Bažnyčios užuomazgoje ir ištakose, rodo evangelinės žinios skelbimo ir artimo meilės darbų prigimtines sąsajas. Siūlydama pavyzdžiu diakoną šv. Steponą, Bažnyčia mums byloja, jog, kas padeda vargšams ir juos myli, tas gyvena pagal Evangeliją ir liudija žmonėms ateinančią Dievo Karalystę.

Šv. Stepono kreipimasis į savo kaltintojus yra pati ilgiausia kalba Apaštalų darbų knygoje. Ją skaitydami matome naują Senojo Testamento supratimą ir interpretaciją Jėzaus šviesoje. Tai atitinka į Emausą keliavusių mokinių patirtį – juos pasitikęs prisikėlęs Viešpats paaiškino, kad Raštai ir pranašai kalbėjo apie Jį.

Tačiau regime ne vien tai – šv. Stepono asmenyje išsipildė Jėzaus pažadas, kad jo mokiniai, kuriems prireiks duoti liudijimą sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis, nebus palikti vieni, bet jų lūpomis kalbės Šventoji Dvasia (žr. Mt 10, 20).

Steponas savo pavyzdžiu byloja, kad skelbimo naujumas priklauso ne nuo naujų metodų ir technikų, kurios irgi svarbios, bet pirmiausia nuo Šventosios Dvasios, nuo to, ar mes leidžiame, kad ji mums vadovautų, ar esame jos kupini. Skelbimo naujumas priklauso nuo mūsų pasinėrimo į Kristaus slėpinį, nuo jo žodžio suvokimo, nuo jo priėmimo Eucharistijoje, kad jis, gyvasis Jėzus, galėtų kalbėti ir veikti per savo pasiuntinį. Evangelizuotojas tik tuomet veiksmingai neša Kristų kitiems, kai jis pats Kristumi gyvena, kai jo paties gyvenimas yra kupinas Evangelijos naujumo.

Neatsitiktinai šv. Stepono kankinystė tarsi atkartoja Viešpaties kankinystę. Tuo norima pasakyti, kad jis tampa viena su Kristumi.  Prieš mirdamas jis iš tiesų sušunka: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (Apd 7, 59), padarydamas savais 31-osios psalmės žodžius (6 eil.) ir atkartodamas paskutinį Jėzaus šūksnį ant Golgotos: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46). Galiausiai jis, kaip ir Jėzus, mušančiųjų jį akmenimis akivaizdoje garsiai sušunka: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).

Kas tam pirmajam krikščionių kankiniui suteikė jėgų stoti savo persekiotojų akivaizdon ir save dovanoti? Atsakymas paprastas: ryšys su Dievu, bendrystė su Kristumi, išganymo istorijos apmąstymas, Dievo veikimo, pasiekusio viršūnę Jėzuje Kristuje, regėjimas.

Gruodžio 26 dieną, minint šv. Steponą, kai kurių kraštų, kaip kad Vokietijos, ganytojai ir krikščionių situaciją pasaulyje stebinčios organizacijos kviečia prisiminti mūsų dienomis persekiojamus ir dėl tikėjimo diskriminuojamus tikinčiuosius – jų šiuo metu yra milijonai. Ir šiandien kai kurie už tikėjimo išpažinimą ir liudijimą sumoka aukščiausią – gyvybės – kainą. Tačiau dar liūdniau, kai jie ne vien persekiojami, bet ir apleisti, kai jų lemčiai abejingi net ir kiti krikščionys. Tuo tarpu tikras krikščioniškas ir žmogiškas solidarumas skatina užtarti kenčiančius brolius malda bei suteikti jiems konkrečią pagalbą. (RK / Vatican News)

2020 gruodžio 26, 12:19