Paieška

Nuo koronaviruso mirė Kaliningrado „katalikų apaštalas“

„Nebuvo miesto, miestelio ir kaimelio, kurio t. Jerzy nebūtų aplankęs“, – parašė Maskvos arkivyskupas Paolo Pezzi, kviesdamas maldoje atminti, jo žodžiais, Kaliningrado „katalikų apaštalą“ Jerzy Steckiewiczių, gruodžio 13 dieną mirusį nuo koronaviruso, vos 66 metų amžiaus. „Broliai ir seserys, prašau melstis už tėvą Jerzy. Prašau kunigus aukoti gedulingas Mišias už jį“, – priduria arkivyskupas Pezzi.

Maskvos arkivyskupijos interneto svetainėje nurodoma, kad t. Jerzy gimė 1954 metų spalio 15 dieną Gardine, dabartinėje Baltarusijoje, netoli Lietuvos ir Lenkijos sienos. Kunigo šventimai t. Jerzy buvo suteikti 1981 metais, po sielovadinio darbo Baltarusijoje ir studijų Varšuvoje 1991 metais jis nuvyko į Kaliningrado sritį ir ten liko beveik 30 metų. Nuo 1992 metų t. Jerzy vadovavo šv. Adalberto parapijai Kaliningrado mieste, taip pat rūpinosi visa daugeliu kitų parapijų Kaliningrado apskrities miesteliuose ir kaimeliuose. Nuo 1999 metų vadovavo Maskvos arkivyskupijos, kuriai priklauso ir Kaliningrado apskritis, vakarinės srities „Caritas“ organizacijai.

Prieš keletą metų duotame interviu t. Jerzy Steckiewiczius išsamiai pasakojo apie pirmuosius katalikų bendruomenės Kaliningrado apskrityje gaivinimo metus ir žingsnius. Jis priminė, kad ortodoksai reguliarias pamaldas pradėjo rengti nuo 1985 metų, „perestroikos“ laikais. Katalikiškų pamaldų nebuvo, jei neskaičiuosime tų atvejų, kai iš Lietuvos ar Baltarusijos trumpam atvykę kunigai laidodavo, krikštydavo, aplankydavo ligonį. 

Pirmąsias oficialias ir viešas Mišias pagal katalikų apeigas aukojo kunigas iš Lietuvos Anupras Gauronskas. Pakviestas žmonių iš akademinės aplinkos jis atvyko 1990 metų lapkričio 1-ąją, tų pačių metų Kalėdoms ir metų pabaigai. Nuo 1991 metų kovo mėnesį t. Gauronskas išsinuomavo kambarį ir pradėjo reguliariai dirbti. Tų pačių metų birželio 1-ąją, prisiminė t. Jerzy, atvyko ir jis, o nuo rugpjūčio pabaigos persikėlė gyventi ir padėti t. Gauronskui. 

Pradėjus reguliariai aukoti šv. Mišias, teikti sakramentus, žinia apie katalikų kunigus pradėjo sklisti, keldama didelį žmonių susidomėjimą. Kai kurie buvo iš katalikiškų šeimų, kai kurie ieškojo dvasinio kelio. Kita vertus, pasak t. Jerzy, jis ir t. Anupras Gauronskas pradėjo patys keliauti, lankyti kaimelius, dokumentuoti katalikų kapines, kalbėtis su šeimomis ir kviesti jas įsilieti į katalikišką gyvenimą. Taip buvo sukurtos bendruomenės, kurios vėliau virto parapijomis. T. Jerzy atsiminė, jog ne kartą pasitaikė, kad katalikiškų šaknų žmonės, sužinoję apie katalikų kunigus ir atėję su jais susipažinti, išreiškę norą praktikuoti tikėjimą, buvo įsitikinę, jog jie vieninteliai mieste ar gyvenvietėje, nors iš tiesų buvo ir kitų.

Visgi kodėl ne Gardinas ar kita Baltarusijos vieta, bet Kaliningradas? Tai lėmė kelios aplinkybės, tarp kurių ir pokalbis su arkivyskupu Tadeuszu Kondrusiewicziumi, kuris buvo ką tik paskirtas į Maskvą. Sutikus arkivyskupą Kondrusiewiczių, šis pakvietė važiuoti į Rusiją: čia kunigų trūko labiau nei Baltarusijoje, kurion atvyko misionieriai iš Lenkijos. T. Jerzy sutiko ir net gavo paskyrimą į Piatigorsko miestą Kaukaze. Beje, visai arti kalnų, apie kuriuos visada svajojo. Bet kaip tik tomis savaitėmis į Gardiną dvasinėms rekolekcijoms atvyko tikinčiųjų grupelė. Vienas senas ir aukštas vyras, atsiminė t. Jerzy, atsistojo ir kreipėsi į vieną kunigą: „Tėve, aš iš Kaliningrado. Čia yra katalikų, tačiau neturime kunigo, atvykite pas mus“. Tačiau tas kunigas atsakė, jog negali palikti savo parapijos Baltarusijoje. „Galbūt aš turėčiau vykti į Kaliningradą“, – šia mintimi t. Jerzy pasidalijo su arkivyskupu Kondrusiewicziumi. Jie kartu nuvyko į Kaliningradą, susipažino su situacija ir nusprendė, kad t. Jerzy liks metams čia, o vėliau iškeliaus Piatigorską. Tačiau taip gavosi, jog jis liko Kaliningrade ilgiems metams.

Pirmąją tikrą parapiją, dedikuotą Šventajai Šeimai, t. Anuprui Gauronskui buvo įmanoma įsteigti ir užregistruoti tik 1992 metais. Antroji įsteigta parapija buvo skirta šv. Adalbertui – t. Jerzy buvo paskirtas jos vadovu. Dar viena parapija buvo įsteigta Sovetsko mieste, lietuviškai kalbantiems žmonėms. Vėliau įsteigta dar keliolika parapijų, dažnai ten, kur gyveno lietuvių kilmės ir katalikiškų šaknų šeimos. 1995 metais jau veikė apie dvidešimt parapijų, buvo remontuojamos senos bažnyčios, statomos naujos.

Nors ant beveik visų parapijų steigimo dokumentų galima rasti jo parašą, t. Jerzy Steckiewiczius tvirtino, kad jam mielesnis ne „steigėjo“, o „padėjėjo“ titulas. „Viskas, kas egzistuoja, buvo įsteigta Viešpaties Dievo, o aš buvau tik mažas instrumentas Jo rankose, be to, ne visada naudingas“, – sakė interviu t. Jerzy. „Manau, kad padėjau kažkam gimti, vystytis. Galbūt kaip įrankis ar raktas mechaniko rankose kažkaip ir kažkuo prisidėjau, kad atsirastų naujų dalykų. Tačiau nemanau, kad tie įvykę dalykai yra mano nuopelnas, nes aš tik paprastas žmogus. Mano vietoje kiekvienas kunigas būtų galėjęs padaryti tiek pat, o daug kunigų – daug daugiau. Visko steigėjas yra Dievas, o priežastis, kad čia kažkas nuveikta, yra žmonės, kuriems reikėjo tikėjimo ir santykio su Dievu“. (RK / Vatican News)

2020 gruodžio 15, 15:13