Paieška

Vatican News
Kun. Mozė Mitkevčius (iš asmeninio archyvo, autorė Šarūnė Zurba) Kun. Mozė Mitkevčius (iš asmeninio archyvo, autorė Šarūnė Zurba)  Istorijos

Kun. Mozė Mitkevičius. Pragarui nelemta suskambėti?

Pokalbis su kunigu Moze Mitkevičiumi apie tik ką išėjusią jo knygą „Nesuskambėjęs pragaras“.

Psalmynas, skaičiuojantis tūkstančius metų, vis dar tebėra ne tik įkvėpimo šaltinis maldai, bet ir paskata gimti naujoms knygoms. Prieš porą savaičių pasirodė nauja kunigo Mozės Mitkevičiaus knyga galbūt kiek neįprastu krikščionio ausiai pavadinimu – „Nesuskambėjęs pragaras“. Knyga, skirta psalmėms, kurios, atrodo, yra gryniausia maldos Dievui forma, viena poetiškiausių Biblijos knygų. Kodėl, kaip pragaras turėtų skambėti? O gal tai – provokacija? Apie tai kalbamės su knygos autoriumi, kunigu Moze Mitkevičiumi.

Kodėl knyga apie psalmes? Pasak kunigo Mozės, būtent psalmynas daugeliui žmonių yra bene artimiausia, labiausiai medituoti paskatinanti knyga, atliepianti įvairiausias žmonių patirtis. Psalmės dažnai girdimos liturgijos metu, tačiau joms skiriama per mažai dėmesio. Neretai atrodo, tarsi jos būtų tik muzikinė pauzė tarp skaitinių, o ir kunigai temas pamokslui paprastai renkasi remdamiesi Evangelijomis. „Tad norėjosi pabrėžti, kad psalmės irgi yra Dievo žodis – veikiantis, aktualus, gyvas ir nei kiek ne menkesnis už kitus skaitinius. O svarbiausias dalykas: psalmės – tai Biblijos santrauka, kiekviena psalmė yra tarsi Biblijos koncentratas“, – sako kunigas. Tad kas dar gali geriau nei psalmės atskleisti Dievo žodžio paletę? Jos yra patogios mąstymams ir savo apimtimi bei pagrindinių temų išryškinimu. O knygos tikslas toks ir yra – patraukti prie Dievo Žodžio kuo daugiau žmonių, su labai skirtingomis patirtimis ir žiniomis, kartu – ugdyti, auginti, praplėsti teologinį žvilgsnį. Galbūt atrodo, kad psalmė yra paprastas dalykas... bet iš tikrųjų jai perprasti reikia jei ne viso Šventojo Rašto, tai bent panoraminio vaizdo, sako kunigas Mozė, studijuojantis Šventąjį Raštą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje.

Ar psalmės gali būti patrauklios kaip poetiniai tekstai?  Tarkime tiems, kurie nežino, neatpažįsta teologinių simbolių ir reikšmių? Kurie nepažįsta Dievo? „Nežinau, kiek netikinčių žmonių ryžtasi atsiversti psalmyną, bet jei išdrįstų, vien analizuodami literatūriniu požiūriu atrastų begalinį pasaulį, poezijos šedevrą. Galbūt atidi teksto analizė patrauks psalmes skaityti ir tuos netikinčius žmones, o paskui jie atras ir teologiją“, – tikisi knygos autorius.

Knygoje nagrinėjamose psalmėse atsiskleidžia daug Dievo veidų – ir Jis visad išlieka neperprantamas. Jis ir gailestingas, mylintis, jo ugdymo ranka nepaklusniems žmonėms tikrai nelengva; žmonės Jo šaukiasi ir norėdami atkeršyti. Toks... neprisijaukinamas Dievas. Pasak knygos autoriaus, psalmynas labai turtinga knyga: 150 psalmių, kurios turi savo išdėstymą, teologinę giją, teologinius akcentus; tad visų jų aptarimas turbūt būtų viso gyvenimo darbas. Kunigas Mozė ketina pristatyti jų įvairovę, rinkosi ir tas psalmes, kurios tarytum sukelia krikščionims ir bėdų, yra nepatogios – tai vadinamosios prakeiksmo, keršto psalmės. Knygoje „Nesuskambėjęs pragaras“ pateikta ir jų interpretacija. Mozė Mitkevičius tikisi, kad tai bus padrąsinimas ir kitiems leistis į Biblijos tekstų apmąstymus. Biblijos interpretavimo nesaisto dogmos, galima įžvelgti kelias linijas, teologines gijas, tai priklauso nuo psalmę skaitančiojo asmens santykio su tekstu, svarbi ir tikėjimo praktika, gyvenimo patirtis. „Tai, kas parašyta šioje knygoje, neturėtų būti suvokta kaip dogma, neginčijama tiesa, tai kvietimas  mąstyti, mėginimas auginti skaitytoją“, – sako kun. Mozė.

Knygoje nemažai kalbama apie Dievo planą žmonėms ir žmonių neklusnumą, alternatyva Dievo planui suvokiama kaip kliūtis ir grėsmė jo išsipildymui. Ar tai tarsi įspraudžia žmogų į tam tikras Jo meilės ribas? „Čia svarbus atspirties taškas: ką mes suvokiame kaip Dievo planą, numatantį geriausia, kas gali įvykti žmogui? Paprastai alternatyva turėtų būti geriau, nei pirminis pasiūlymas. Ir jei mes suvokiame, kad Dievo planas žmogui, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, yra idealiausias būdas kurti santykį su Dievu, jį pažinti, tai aišku, kad kiekviena alternatyva, kuri prieštarauja tam, yra ne tik blogis Dievui, bet yra blogis ir man, nes nevykdydamas Dievo plano esu nelaimingas. Dievo planas man nėra kažkokia užduotis, kuriai įgyvendinti turiu dėti daugybę pastangų, kad nelaimingas tiesiog ją išpildyčiau, o kaip tik yra mano laimės receptas. Laimingi tie, kurie iš tikrųjų atpažįsta Dievo planą savo gyvenime. Sakyčiau, kad mums reikėtų mėginti jam neprieštarauti, jei norime būti laimingi“.

Skaitant šią knygą, psalmių pasaulis atsiveria tarsi paženklintas karų, konfliktų, keršto. Kaip skaityti tokius tekstus? Pasak dvasininko, „keršto klausimas labai sudėtingas, daugybė komentatorių jo vengia. Kai kurios psalmės neįtrauktos į brevijorių, kasdienes maldas dėl savo žiauraus, tarsi nekrikščioniško tono. Šioje knygoje mėginau atrasti kitokį būdą pažvelgti į kerštą. Kerštas mums, tikintiems žmonėms, atrodo labai blogas dalykas, negarbinga savybė, bet, jei tai susiję su mumis, jei mes patiriame didžiulį skausmą, žalą, tada tas kerštas pasidaro teisingumo siekimas. Ir tada teisingumą suvokiame jau kaip gerą dalyką. Dauguma komentatorių ir mėgina aiškinti tas eilutes remdamiesi teisingumo jausmu, kad kiekvienas įskaudintas žmogus keršija ne dėl to, kad pats būtų blogas, bet kad tarytum leistų suprasti skriaudėjui, kokią žalą jis padarė, kad jis suvoktų, kaip nuskriaustasis kenčia. Toks žmogiškas keršto suvokimas. Dievas tam tikra prasme taip pat kerštingas, nes jis irgi nori parodyti žmogui, kokią žalą žmogus padaro santykiui su Dievu, į kurį Dievas investuoja. Skirtingai nuo žmonių keršto, Dievo bausmei, kerštui  – kaip bepavadintume – būdingas vienas dalykas – Dievas keršydamas numato tęsinį. Ir tai peržengia  žmogiškas ribas. Dievas trokšta santykio su žmogumi tęsinio. Taigi atskirčiau žmogišką kerštą nuo mums įsivaizduojamo Dievo keršto. Didžiausias Dievo kerštas turbūt yra atleidimas, tai labai įpareigoja. Būtų daug paprasčiau: mes – blogi, prisidirbę, nemokame gyventi, mūsų laukia pasmerkimas, taip gyvenkime ir laukime pabaigos. Bet jei gauni atleidimo žinią, tas įpareigoja ir turi į tai reaguoti. Tai ne tik santykio su Dievu klausimas, mes tą jaučiame savo kailiu ir santykiuose tarp žmonių. Sunkiausia yra priimti atleidimą, nes jis veda prie tęsinio“.

Kunigas Mozė Mitkevičius pabrėžia, kad Dievui labai svarbi atsivertusi širdis – sudužusi, buvusi kieta, bet tapusi kūniška širdis. Bažnyčią jis įvardija kaip „sudaužytų širdžių bendruomenę“. „Tai nėra nelaimingų žmonių, nevykėlių susibūrimas, dauguma žmonių yra patyrę savo gyvenime vienokių ar kitokių nesėkmių, skriaudų. Sekant 51-osios psalmės teologinę giją ta sudaužyta širdis nėra tik nelaiminga širdis, iš esmės tai puikybės atsisakiusi širdis. Man gražus tas vertimas – sudužusi širdis, ta, kuri kieta, kurią Dievas sutrupina per įvairius įvykius, ištinkančius mus. Būtent tokia ir yra Bažnyčia – nuolankiųjų, mažųjų arba suprantančiųjų, kad aš nesu Dievas, nesu kaži kas; visa tai yra priešingybė pasaulio logikai, kuri mėgina padaryti širdis kietas, akmenines. Biblijos žmogus bus visada paženklintas trapumo ir iš čia kyla visa Dievo ir žmogaus santykio džiugioji naujiena: Dievui patinka žmogaus trapumas, ribų suvokimas, tik tada Dievas ir gali išaukštinti žmogų, jam padėti ir būti su juo, nes Dievui labai sunku prasimušti į žmogaus, kuris yra egoistas, kuriam nereikia Dievo, širdį.  Atsivertimas yra labai ilgas procesas, Dievui tenka daužyti tą širdį labai ilgai, o mums nelabai patinka tos patirtys, kurios sudaužo mūsų širdis, nes tai yra kančios, savo silpnumo pripažinimo, išgyvento skausmo akimirkos. Bet būtent jos mums leidžia atrasti kitokią širdį, priimti save pačius kitokius ir kurti gyvą, autentišką santykį su Dievu“, – komentuoja kun. Mozė Mitkevičius.

Nesuskambėjęs pragaras. Ar tai viltis mums, kad pragaras liks negirdimas, anapus mūsų regos lauko? Ar įspėjimas, kad jis egzistuoja, nors jo ir nepastebime? Kunigas atsako taip: ir viena, ir kita, arba nei viena, nei kita, nes knygoje būtent ir mėginama parodyti, kad galima mąstyti įvairiomis kryptimis, pačiam skaitytojui leidžiant pasirinkti. Galima žiūrėti į visą žydų tautos istoriją, jų išgyventus įvykius istoriko žvilgsniu, bet galima ir savo viduje atpažinti tas patirtis, kovoti ne tik su išoriniais priešais, bet ir su savo nuodėme ir jos pasekmėmis. Nesuskambėjęs pragaras gali būti taip pat ir vilties žinia. „Psalmynas prasideda žinia, pristatančia  du kelius, bet baigiasi labai viltingai. Skamba tik vienas balsas, giedantis „Aleliuja”, ir jokios užuominos apie pragarą, psalmynas nesuteikia tiek dėmesio pragarui, nes jo pabaigoje pragaras tiesiog nebėra svarbus.“ Šia prasme iš tikrųjų pragarui nelemta suskambėti. Kita vertus, vien remiantis Gailestingojo Dievo žinia, galima pamiršti, kad pragaras egzistuoja ir galima jo nepastebėti, o galiausiai galbūt bus didžiulė staigmena, kai suprasi, kad pragaras yra, nors daugybė žmonių jau šiandien gyvena tarsi pragare. Pragaro buvimas galbūt nėra labai ryškus, bet vėlgi reikia suvokti, kad mes ne šiaip renkamės tarp gėrio ir blogio. Pragarą galima matyti ir šiandieniniame pasaulyje, ir galvojant apie savo būsimąjį gyvenimą, arba amžinybės perspektyvoje, pasisakyti  arba prieš jį.

Pats pavadinimas turi dar kelis aspektus, sako kunigas Mozė: „Man labiau norėjosi parodyti ne patį pragaro nesuskambėjimą, bet kad yra tam tikri dalykai, kuriems reikalinga tikėjimo klausa, ne absoliuti klausa, bet tikėjimo žvilgsnis, tai reiškia, kad mes galime ir į Bibliją, ir į tam tikrus tekstus žiūrėti ir nematyti, ką Dievas nori mums perteikti. Tad šia prasme pavadinimas kviečia įsiklausyti, įsižiūrėti tarp eilučių ir pamatyti, ką tekstu norima mums pasakyti“. Kartu tai ir provokacija, stengiantis pažadinti ir pasitikrinti savo budrumą.

Pabaigai kelios mintys apie įterptus ekskursus, kurie padeda pažvelgti į psalmes šiandienos žmogaus akimis. Šie intarpai parodo, kad Dievo žodis nusidriekia už psalmės ribų, apimdamas daugybę sričių ar klausimų: mūsų egzistenciją, buitį,  poveikį žmonių gyvenimams. Iš psalmės gali kilti malda. Nors pati psalmė yra malda, ji gali pakreipti žmogų toliau kurti santykį su Dievu, ją galima pritaikyti savo asmeninei patirčiai. Galiausiai galima pažiūrėti, kaip psalmės suspindi ir atsiskleidžia kultūriškai. „Tai parodo, kad galima ne tik skaityti Dievo žodį, bet toliau kalbėtis ir ieškoti savo patirtyje, kaip Dievas prabyla ir tęsia pokalbį. Istorinių žinių, Izraelio tautos patirties suvokimas padeda iš esmės pažinti, ką Dievo žodžio autorius mėgina pasakyti, atliepdamas į tam tikras patirtis, ir, jei mes jas perprantame,  galime ir savyje atrasti tuos pačius dalykus. Kitaip tariant, jei išmokstu raidyną, galiu skaityti visokias knygas. Psalmynas ir yra Dievo kalbos raidynas, kurį pamažu išmokstant toje pačioje perspektyvoje galima pradėti skaityti ir savo gyvenimą“, – apibendrina kunigas Mozė Mitkevičius. (DŽ / Vatican News)

2020 gruodžio 09, 15:45