Paieška

Vatican News
Rastislav Dluhý ir Peter Hertel Rastislav Dluhý ir Peter Hertel  Istorijos

Kaune įsikūrę redemptoristai: „Dievas kviečia į misiją kiekvieną žmogų“

„Mano troškimas: kad žmonės užsikrėstų nuo manęs džiaugsmu, noru melstis, skelbti, tarnauti“, – sako kun. redemptoristas Rastislavas Dluhý. Daugiau nei prieš dvejus metus iš Slovakijos atvykę gyventi į Lietuvą, šiuo metu kunigai redemptoristai Rastislavas Dluhý ir Peteris Hertelis atlieka kapelionų tarnystę Vytauto Didžiojo universitete ir kalėjime Pravieniškėse, taip pat darbuojasi arkivyskupijos pašaukimų sielovadoje bei bendradarbiauja su Kauno arkivyskupijos jaunimo centru.

Redemptoristų vienuolija buvo įkurta Alfonso Marija de Liguori dar 1732-aisiais metais. Pasak kun. Peterio Hertelio, kongregacijos įkūrėjas buvo gabus ir itin populiarus Neapolio teisininkas. Tačiau matydamas vargingai gyvenančius žmones, kurie niekada net nebuvo girdėję apie Jėzų, jis sėkmingą karjerą iškeitė į kunigystę. Neilgai trukus buvo įkurta vienuolija. Jai priklausę vienuoliai vykdavo į parapijas misijoms: viešėdavo jose savaitę–dvi ar mėnesį – tiek, kiek prireikdavo, kad jose atsigautų dvasinis gyvenimas.

XVIII a. pabaigoje broliai redemptoristai pirmąkart įsikūrė prie Baltijos, Mintaujos (Mitau) mieste, Latvijoje. Tiesa, dėl susiklosčiusios politinės padėties redemptoristai čia tarnavo tik 12 metų. Uždraudus vienuolijų veiklą, vienuoliai vykdė kunigų tarnystę. Antrą kartą broliai redemptoristai bandė įsikurti Vilniuje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau sovietų valdžiai nacionalizavus broliams redemptoristams priklausiusį turtą, beveik visa bendruomenė grįžo atgal į Lenkiją. Todėl kun. Rastislavas sako, kad jiedu su kun. Peteriu yra tarsi trečia mėginančių įsikurti Baltijos šalyse redemptoristų banga.

Peter Hertel ir Rastislav Dluhý
Peter Hertel ir Rastislav Dluhý

Švenčiausiojo Išganytojo kongregacijai priklausantys broliai pasakoja, kad pasiūlymas atvykti į  Lietuvą nebuvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Įdomu, kad dar prieš dvidešimtmetį į Slovakijoje kasmet vykusią tarptautinę misijų mokyklą susirinkdavo daugiausiai žmonių iš Slovakijos ir iš... Lietuvos. Be to, ir patys kongregacijos broliai reguliariai lankydavosi Lietuvoje. Jie, kartu su vienuolyno bičiuliais pasauliečiais, čia atvykdavo rengti atsinaujinimo dienų bei rekolekcijų. Maždaug prieš penkerius metus, gavusi Lietuvos vyskupų kvietimą įsikurti Lietuvoje, kongregacija nusprendė atsiliepti į kvietimą: tarnystei į Lietuvą atsiuntė du misionierius.

Kunigas Rastislavas sako, kad prieš atvykdamas gyventi į Lietuvą jau buvo keletą kartų čia lankęsis, o tai, kad Kaune jau turėjo pažįstamų žmonių, padrąsino atvykti: „Pradžioje buvo labai sunku, kita kultūra, kita kalba, daug skirtingų dalykų. Nors esame panašūs, bet kartu ir skirtingi. Todėl draugystė su žmonėmis, kuriuos pažinojome anksčiau, buvo tarsi tiltelis, kuris mums pradžioje labai padėjo“. Jis taip pat užsiminė, kad labiausiai nustebinęs dalykas Lietuvoje buvo vyskupų bendrystė su tikinčiaisiais: „Pas mus Slovakijoje yra kitaip, o čia galiu matyti, kad jūsų vyskupai yra šalia žmonių – kaip tarnai, draugai, tėvai. Man tai labai patinka, bet kartu ir stebina“, – sakė kun. Rastislavas Dluhy. Tuo tarpu kunigas Peteris į šalį atvyko pirmąkart. Jis pasakoja, kad jo gyvenimas apsisuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių: „Misijos parapijose, rekolekcijos, fizinis darbas – viso to man čia, Lietuvoje, trūko, ypač pirmus metus. Ir reikėjo daryti tai, ko nedariau penkiolika metų, – mokytis. Ypač lietuvių kalbos, nes Slovakijoje tam nebuvo laiko.“, – sakė kun. Peteris Hertelis.

Vis dėlto didžiausias iššūkis iš Slovakijos atvykusiems kunigams buvo lietuvių kalba. Brolis Rastislavas sakė, kad, nors ir mėgsta mokytis kalbas, tačiau turįs pripažinti, kad lietuvių kalba nėra iš lengvųjų. „Galiu mokytis jūsų kalbos ir dėl dvasinės motyvacijos, nes aš atvykau kaip misionierius. O misionieriui reikia išmokti vietos gyventojų kalbą“, – sakė kun. Rastislavas. Pasak jo, ryžtas išmokti kalbą kartu gali išreikšti jų pagarbą lietuvių tautai, kultūrai ir tradicijoms. Tai ir būdas tapti bent šiek tiek panašiam į lietuvius. „Mano bičiulė iš Slovakijos sakė, kad tai kvailas dalykas. Lietuvių nėra net trijų milijonų, kam mokytis tos sunkios kalbos? Išmokus ispanų kalbą galima susikalbėti su puse pasaulio. O čia – trys milijonai, ar verta? Žiūrint pragmatiškai – neverta. Bet žiūrint iš Dievo pusės – juk Jis išmoktų ir vieno žmogaus kalbą tam, kad išreikštų savo meilę“, – dalijosi pašnekovas.

Šiuo metu broliai redemptoristai dėl susiklosčiusios pandemijos situacijos dažniausiai tarnystes vykdo nuotoliniu būdu. Pagrindinė vienuolių misija – vadinamosios parapijų misijos. Anot pašnekovų, misija parapijoje paprastai vyksta aštuonias dienas. Tai tarsi aštuonių dienų rekolekcijos, kurias, pakviesti vietos klebono ar vyskupo, parapijoje veda tėvai redemptoristai. Tokių rekolekcijos yra tarsi nauja galimybė parapijai atsigaivinti, atsinaujinti. Per jas kiekvieną dieną šv. Mišių homilijos metu gvildenamos skirtingos temos, skirtos vis kitoms žmonių grupėms: vaikams, paaugliams, moterims, vyrams. Visas kunigų redemptoristų viešėjimo parapijoje dienas sudaroma galimybė susitikti pokalbiui, kartu pasimelsti ar atlikti išpažintį. Dieną prieš pasibaigiant rekolekcijoms broliai skiria Švč. Mergelei Marijai: „Popiežius Pijus IX paprašė redemptoristus skelbti apie Nepaliaujamos pagalbos Mariją visame pasaulyje ir padaryti ją žinomą. Turime užduotį ir ją vykdome“, – sako kun. Rastislavas. Paskutinę misijos parapijoje dieną paprastai pašventinamas ir šventoriuje pastatomas kryžius. Du kartus per metus (tą dieną, kai kryžius buvo pašventintas ir Kryžiaus išaukštinimo dieną) žmonės gali pelnyti visuotinius atlaidus. „Mes sakome, kad kryžius yra tarsi nuolatinis misionierius“, – dalijasi kun. Rastislavas Dluhy.

Šiandien Švenčiausiojo Išganytojo kongregacijai visame pasaulyje priklauso per penkis tūkstančius kunigų ir brolių. Pasak pašnekovų, ypač daug naujų pašaukimų sulaukiama Azijoje. Tuo tarpu Slovakijoje kasmet vienas ar du žmonės prisijungia prie bendruomenės, tačiau bendra situacija Europoje gana sudėtinga: pastebimas ryškus pašaukimų skaičiaus sumažėjimas. Kun. Rastislavas sako, kad Dievas visada kviečia žmones į skirtingus pašaukimus, eiti kitais kelius: „Ar mes klausome Dievo balso? Man atrodo, kad pašaukimo kultūra yra truputį primiršta arba ji nyksta. Dievas kviečia į misiją kiekvieną žmogų. Ar suvokiame, kad jis kviečia kiekvieną žmogų atlikti savo ypatingą, konkrečią, nepakartojamą misiją? Ar Bažnyčioje yra tam reikalingo jautrumo?“. Pašnekovas teigė, kad kiekvienam žmogui atsakius į šiuos klausimus teigiamai, galime būti ramūs, kad netruks ir kviečiamų kunigystei, vienuolystei, taip pat santuokai.

Tėvas redemptoristas Rastislavas Dluhý sako, kad galbūt žmonės po truputį praranda suvokimą, kad šioje žemėje nėra atsitiktinai. Tiek kunigai, tiek pašvęstojo gyvenimo atstovai, tiek pasauliečiai turi nuolat budėti: „Dievas yra čia, Dievas yra šalia, įsiklausyk. Jeigu to nebus, bijau, kad žmogus neišgirs, kas jis yra, kur jam reikia eiti, kokia jo misija. Kas bus po to? Mums reikės sugalvoti savo misiją ir gyvenimo prasmę. Nesužinojus reikės sugalvoti“. Kunigas sako, kad galime sakinį „Dievas taip pamilo pasaulį, kad siuntė savo mylimąjį vienintelį Sūnų“ perkeisti priartinant prie savo gyvenimo: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad dabar siunčia tave. Tai geroji naujiena, nes Dievas siunčia Jėzų ir mane. Reikia žiūrėti per tikėjimą ir mūsų gyvenimas turės daugiau prasmės. Mums reikia daugiau jautrumo, kad Dievas yra, Dievas veikia, kalba, atperka ir gelbėja. Aš galiu kaip apaštalas, kaip mokinys dalyvauti toje misijoje“.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

Rastislav Dluhý ir Peter Hertel su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu
Rastislav Dluhý ir Peter Hertel su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu
2020 gruodžio 27, 13:04