Paieška

Vatican News
Draugystės biblija Draugystės biblija  (AFP or licensors)

Draugystės Biblija

Biblija yra pamatinės reikšmės knyga tiek krikščionims, tiek žydams, tačiau abiejų religijų tikintieji jau tūkstantmečius ją skaito ir ja remdamiesi mąsto atskirai. Meilė Dievo žodžiui ir pastaruoju metu nuoširdžiai besikurianti žydų ir krikščionių draugystė paskatino abiejų religijų atstovus Biblijoje ieškoti akstino artimesniam dialogui, kuris padėtų ne tik geriau suprasti Šventojo Rašto tekstus, bet ir leistų pašalinti senąją neapykantą vienų kitiems, nesusipratimus ir padėtų pradėti Bibliją skaityti kartu.

„Draugystės Biblija“ yra naujas ir svarbus žingsnis šia kryptimi. Italijoje pasirodęs naujas veiklas apie Senojo Testamento pranašų tekstus išleistas su kardinolo Kurto Kocho, Popiežiškosios religinių santykių su judaizmu komisijos pirmininko, ir rabino Davido Roseno, Amerikos žydų komiteto tarpreliginių reikalų direktoriaus, pratarmėmis. Kelios dešimtys žydų ir krikščionių Biblijos žinovų pristato ir komentuoja Neviim, t.y. Biblijos istorines ir pranašų, knygas.

Knygą išleidusi „San Paolo“ leidykla patikino, kad šio projekto tikslas – „leisti pajusti Biblijos skonį“. Tai nėra bandymas ieškoti suvienyto požiūrio į Biblijos skaitymą, kad skirtingumai būtų sumažinti iki išnykimo, bet kad vieni geriau pažintų, kaip skaito ir supranta Šventąjį Raštą kiti, pripažįstant skirtingumus.

Kardinolas Kochas savo pratarmėje palankiai įvertino naująjį leidinį, primindamas Bažnyčios ir popiežių nuo Vatikano antrojo susirinkimo kvietimą iš naujo atrasti Dievo žodį, suprasti jo svarbą Bažnyčios gyvenime, pripažinti ypatingą bendrą dvasinį žydų ir krikščionių paveldą ir geriau įsisąmoninti broliškus ryšius, kurie krikščionis ypatingai sieja su žydais. Broliškų ryšių su žydais atradimui ypatingai reikšmingos Šventojo Rašo studijos, nes žinome, kad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Kardinolas Kochas priminė, jog popiežius Pranciškus, įvesdamas kasmetinį Dievo Žodžio sekmadienio minėjimą (III eilinį sekmadienį), pakvietė tikinčiuosius stiprinti ryšius su žydais ir melstis už krikščionių vienybę: „Biblija negali būti tik nedaugelio paveldas, ji negali būti knygų rinkinys, skirtas keletui privilegijuotų asmenų. Biblija pirmiausia priklauso tautai, susirinkusiai jos klausytis ir šiame Žodyje atpažinti save. Biblija yra Viešpaties tautos knyga ir jos klausydama tauta iš pakrikimo ir susiskaldymo eina į vienybę. Dievo žodis vienija tikinčiuosius ir padaro juos viena tauta“, – rašė Pranciškus savo apaštališkajame laiške Aperuit illis (4)

Šventasis Raštas
Šventasis Raštas

Kardinolas Kochas priminė, kaip krikščionys ilgus amžius Sinagogą mene vaizduodavo su užrištomis akimis, t. y. nesugebančią išvysti naujumo Šventojo Rašto tekstuose, nors Sinagoga buvo jų motina. Krikščionys buvo užmiršę, kad interpretacinis aklumas gali ištikti visus, kurie neatidžiai klausosi, ką sako Dievas. Mums labai dažnai reikia kito, kad mūsų sustabarėjęs žvilgsnis atpažintų naujus matmenis, parašė kardinolas Kurtas Kochas, sveikindamas „Draugystės Biblijos“ pasirodymą.

Žydams pranašai skelbia apie naujus laikus, kai bus nušluostytos visos ašaros ir išgelbėjimas pasieks tolimiausius pasaulio kraštus. Krikščionis jie rengia tam, kas yra centrinis istorijos įvykis – Mesijo atėjimui, parašė kardinolas K. Kochas.

Rabinas Rosenas patikino, jog tikra žydų–krikščionių santykių tiesa, taip pat Šventojo Rašto atžvilgiu, yra ta, jog „tai, kas mus vienija, yra tai, kas mus skiria“. Jis prisiminė, kad viduramžiais gyvenęs rabinas Maimonidas islamą vertino labiau už krikščionybę, tačiau neleisdavo islamo išpažinėjams studijuoti Biblijos, bet leisdavo tai daryti krikščionims, nes jie „pripažįsta, jog Šventieji raštai yra šventi“.

Šventasis Raštas
Šventasis Raštas

Teksto vertinimo skirtingumai nulėmė ne tik tai, kad į pranašus buvo sudėti skirtingi lūkesčiai, bet ir tekstuose esantys terminai, išsakomos mintys privedė prie kitokios interpretacijos. Vienas iš akivaizdžiausių to pavyzdžių yra žodis mesijas. Hebrajiškai jis reiškia kuriam nors konkrečiam tikslui, pvz., politiniam, teisiniam ar liturginiam, pašvęstą žmogų, šio asmens tapatybė atskirta nuo Visatos kūrėjo ir valdovo ir niekaip nesusijusi su individualios sielos būkle, o krikščionybėje yra kaip tik atvirkščiai.

Davidas Rosenas pasidžiaugė, kad gyvename dabartiniais palaimintais žydų–krikščionių draugystės laikais, kai nesusitarimuose matoma nebe konflikto priežastis, bet galimybė susitikti skirtingoms tradicijoms ir vieni kitų vidiniams pasauliams. Jis taip pat priminė devynioliktojo amžiaus Biblijos studijų ugdytojo rabino Naftalio Zwi Yehudah Berlino įžvalgą, jog „įvyks būsimose kartose, kad krikščionyse atbus tyrumo dvasia ir jie atpažins žydus ir jų vertybes, o tuomet ir mes būsime pažadinti ir galėsime pripažinti, kad krikščionys yra mūsų broliai“.

Raštai, kuriais dalijamės, toliau mus vienys ir mus skirs pasaulyje, kuris dar ne iki galo atpirktas. Ši įtampa drauge ir žadina. Galime kartu gyventi ir kartu klausytis balso, kuris mums kalba. Tam ir skirta „Draugystės Biblija“ – ji suteikia galimybę pamąstyti vieni apie kitus ir skirtingą mūsų bendro paveldo supratimą. (SAK / Vatican News)

Šventasis Raštas
Šventasis Raštas
2020 gruodžio 22, 14:22