Paieška

Vatican News
2019-02-17 Michelangelo Buonarroti, Cappella Sistina, Musei Vaticani, Guido Cornini, san Geremia, Giudizio Universale

Kristus – Visatos Valdovas

Ateitis nėra kažkas, kas laukia mūsų – ji kuriama jau dabar. Mūsų dangus, mūsų ateitis yra mūsų darbų, kuriuos padarėme šios žemės vargstantiems, vaisius…

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“. Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“ Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“. Tuomet jie atsakys: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“ Tuomet jis pasakys jiems: „Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą.“  (Mt 25, 31–46)

MŪSŲ ATEITIS

Mus guodžia ir ramina vienas Šventajame Rašte išsakytas teiginys, kuris ypač ryškiai suskamba Kristaus, visatos Valdovo, iškilmės Mišių Evangelijos skaitinyje: Dievo teisme bus vertinama ne žmogaus gyvenimo visuma, tačiau tai, kas jame buvo gero. Dievui rūpi ne žmogaus silpnumas, bet geri darbai… žinoma, ir jų nebuvimas. Dangiškasis Tėvas žvelgs ne į patį žmogų, bet dairysis į tai, kas vyko aplinkui. Dievui rūpės, ar mes sugebėjome paguosti nuliūdusį, ar davėme maisto išalkusiam ir vandens ištroškusiam, ar mūsų buvimas kam nors suteikė drąsos gyventi ir eiti pirmyn.

Reikia suprasti, kad Dievas nesistengia ieškoti mūsų silpnumo akimirkų ir nubausti už jas. Dievo ir žmogaus santykių matas yra geri darbai, todėl Viešpaties akivaizdoje neturime drebėti dėl savo nuodėmių, tuo labiau, jei rūpinomės už jas atsiprašyti ir atsiteisti. Vienintelė baimė, kuri mus gali apimti gyvenimo pabaigoje – tai žvilgsnis į tuščias savo rankas. Todėl krikščioniui kur kas svarbiau yra suvokti, kam šią akimirką reikia mūsų pagalbos, negu, pasinėrus giliuose apmąstymuose, kankinamai svarstyti, ar Dievas nebaus mūsų už padarytas nuodėmes. Galima pasakyti, kad ši akimirka – tai metas, kuomet mes savo elgesiu tampame teisėjais tų, kurie yra patikėti mūsų rūpesčiui – nebūtinai oficialiai – o tuo pačiu teisiame patį Dievą, kuris, kaip girdėjome Evangelijoje, save sutapatina su visais, kuriems reikia pagalbos. Šiandien, šią akimirką mes jiems esame palaima ar atstūmimu, ir lygiai toks pat sprendimas bus skirtas mums Paskutiniojo Teismo dieną.

Paskutinio Teismo aprašyme taip pat labai rimtai svarstomas trapios žmogiškosios laisvės klausimas. Mes esame laisvi ir galime elgtis taip, kaip mums atrodo geriau, tačiau drauge turime visas galimybes pražudyti savo amžinąją ateitį. „Eikite nuo manęs, prakeiktieji“, – tai žodžiai, skirti ne užkietėjusiems plėšikams, bet tiems, kurie nepanoro Jėzaus veido matyti kituose. Būdami toli nuo vargstančiųjų, mes nutolstame ir nuo Dievo, tampame svetimi patys sau…

Teisdamas žmones Dievas nestato savęs visa ko centre, bet kalba apie savo troškimą, kad žmonės gyventų, nepatirdami bado ir neliedami ašarų, nekalinami ir nevarginami ligų, laimingi ir laisvi, panašūs į Jį. Ateitis nėra kažkas, kas laukia mūsų – ji kuriama jau dabar. Mūsų dangus, mūsų ateitis yra mūsų darbų, kuriuos padarėme šios žemės vargstantiems, vaisius…

Adolfas Grušas

2020 lapkričio 21, 12:10