Paieška

Vatican News
2019.10.30 Tutti Santi - ognissanti

Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. (Mt 5,1-12a)

NEATBAIGTAS ŠVENTUMAS

Drįsčiau pasakyti, kad šiandien Bažnyčia kviečia mus ne vien tik mąstyti apie dangaus šventuosius, daugiau ar mažiau žinomus, nuveikusius didingus darbus ar praleidusius gyvenimą tyloje ir susikaupime. Taip, jie yra mūsų broliai ir seserys, visuomet artimi, visuomet iškeliami, kaip sektini pavyzdžiai, bet, kita vertus, Dievo vertybių skalė nebūtinai turi sutapti su mūsų įvertinimais, netgi kalbant apie šventumą.

Todėl šalia žinomų ir nežinomų, kanonizuotų ir nekanonizuotų šventųjų, šiandien esame kviečiami susimąstyti apie savo šventumą: dar neatbaigtą ir tebesantį Dievo rankoje.

Juk kiek kartų prabundame, trokšdami meilės, laukdami šypsenų, nuoširdumo, susitikimo su kitais žmonėmis, o baigiame dieną liūdni, nes mūsų ir kitų trūkumai dar kartą sužeidė širdį. Visi prisimename meilės žodžius, ištartus Dievui, kuris pirmas drįso mums pasiūlyti savo meilę. Kur dingo ta pirmoji meilė?!…

Mūsų širdyje deganti liepsna yra tikėjimo ir meilės Dievui ženklas, deja, kur kas dažniau tenka skaičiuoti  žaizdas, atsiradusias dėl vidinio netobulumo ir pasirinkto gyvenimo būdo. Žvelgdami į savo sielą galime nesunkiai atrasti joje uždarų kertelių, kuriose slypi ne mūsų dvasiniai lobiai, bet patirtys, dėl kurių veidą išpila gėdos raudonis. Apie jas niekam nepasakojame, net ir patys stengiamės neprisiminti, o kartais manome, jog ir Dievas jų nepagydys…

Į šoną kreipiamas žvilgsnis… Neįvertinti pagyrimai…Įkyrėjusios draugystės… Trumpalaikiai susitarimai, neturintys bendrystės jausmo ir verčiantys dar kartą pajusti savo ribotumą…

Todėl mūsų tarpe egzistuoja formalus šventumas be aistros. Šventumas, apie kurį kalbame, bet kuriuo negyvename. Šventumas, jaučiamas ore, bet niekada netampantis meilės tikrove.

Tad apie kokį šventumą reikia kalbėti Visų Šventųjų dieną? Iš tiesų tai pasakojimas apie gyvenimą, suvokiant kelias elementarias tiesas.

Dievas visus mus pašaukė tapti šventais. Tai gatvės, paprastų darbų, nejuntamo dėmesio, nedemonstruojamų meilės darbų, tokių paprastų ir tylių, kad atrodo, jog jų net nėra, šventumas.

Dievas visus mus pašaukė tapti šventais, nežiūrint mūsų ribotumo, kuris Jam labai gerai žinomas. Tai reiškia, jog Dievas supranta mūsų sunkumus ir yra su mumis tuose sunkumuose. Tai reiškia, kad Jis žino mūsų širdies paslaptis ir neapsimeta, jog nieko neatsitiko, jei patenkame į blogio pinkles.

Dievas visus mus pašaukė ir tebešaukia tapti šventais, vesdamas mus už rankos. Kartais būtų naudinga susikaupus įsivaizduoti, o, galbūt, ir pajusti širdyje tvirtą ir drauge švelnią Dievo ranką, spaudžiančią mūsų ranką, niekur nepasitraukiančią ir nemėginančią mūsų „patobulinti“. Būtų gera, jei kada nors pajustume Dievo apkabinimą, tokį panašų į Tėvo, priimančio į namus grįžtantį sūnų palaidūną.

Todėl mums prieinamas šventumas yra: pajusti Dievo meilę, suvokiant, kad mūsų Kūrėjas ir toliau daro stebuklus, kuriamus per mus. Šventumas – tai mūsų sudaužytos, bet vis tebemylinčios širdies sugrįžimas į puotą, kurią mums parengė nesiliaujantis mylėti Tėvas. Šventumas – tai guodžianti gausiai srūvančių ašarų dovana, kai suvokiame, jog mūsų meilė yra varginga ir ribota, kai kenčiame, bet esame kupini vilties.

Šventumas reiškia ir sugebėjimą atvirai pažvelgti į savo širdies nerimą, neslepiant to, kas gali būti bloga ir atsakant sau, kas esame, ko norime, kas mums iš tiesų rūpi.

Kaip tik tada galime išgirsti tylų balsą: „Būkite šventi, kaip aš esu šventas. Nesvarbu, kad jautiesi silpnas. Aš visuomet esu su tavimi“…

Adolfas Grušas

2020 spalio 31, 13:55