Misija pagal Montini. Bažnyčiai nėra tolimųjų
Montini, tiek kaip Milano arkivyskupas, tiek kaip Vatikano II susirinkimo popiežius, savo mokyme liudijo ypatingą dėmesį nutolusiems. Jis gyvai jautė nutolusiųjų problemą. Pasak jo, „katalikui neturėtų būti nutolusiųjų“.
Knygoje skelbiami ligi šiol nespausdinti Montini tekstai, kai kurie jų yra iš laikotarpio, kai būsimasis popiežius buvo svarbiausio Italijos industrinio ir kultūrinio centro Milano arkivyskupas. Prel. L. Sapienza, popiežiaus Pranciškaus Namų prefektūros regento, veikale, be kitų, skelbiamas 1970 metais popiežiaus Pauliaus VI pokalbio su kardinolu Bernardu Alfrinku, Utrechto arkivyskupu, tekstas apie kunigų celibatą, kuriame atsispindi popiežiaus rūpinimasis nutolusiųjų grįžimu.
Arkivyskupas Giovanni Battista Montini atvyko į Milaną po ilgametės tarnystės visuotinei Bažnyčiai patirties, mat Romoje ėjo labai artimo popiežiaus bendradarbio – valstybės sekretoriaus pavaduotojo bendriesiems reikalams pareigas, kurios laikomos trečia svarbiausia pareigybe Vatikano hierarchijoje. Tačiau iš Milano arkivyskupijos kilęs Montini sugrįžo į visai kitokį Milaną, negu pažinojo ar galėjo įsivaizduoti: vyko vadinamasis Italijos ekonomikos stebuklas, metropolija augo ir turtėjo, tačiau tuo pat metu dėl industrializacijos ir darbininkų migracijos iš pietinės Italijos išaugo chaotiška ir skurdi periferija, be komunalinių paslaugų, be bažnyčių ir maža kuo susijusi su istorine Milano metropolija, senaisiais jos gyventojais ir jos Bažnyčia. Reikėjo pašalinti atsivėrusias prarajas tarp tolimų pasaulių, tiek dėl fizinio atitolimo tarp centro ir periferijos, tarp katalikų ir netikinčiųjų, tiek dėl katalikų dvasinio susvetimėjimo ir abejingumo.
Montini vėliau prisipažino, jog tikrą gyvą Bažnyčią patyrė tarnaudamas ne Romos kurijoje, o Milano arkivyskupijos pastoracijoje. 1954 metais atvykęs į Milaną jis pradėjo vizitus arkivyskupijoje ir gana greitai įsitikino, jog dvasinio atitrūkimo esama visur, kur žmonės gyvena ir dirba. Pasak Montini, atitolimas nuo Bažnyčios nebuvo naujas reiškinys, tačiau problema darėsi rimta.
Jis kartą situaciją palygino su apaštalo Pilypo susitikimu su Etiopijos valdžios pareigūnu, kuris pakeliui skaitė Šventąjį Raštą, o Pilypui pasiteiravus, ar supranta, ką skaito, atsakė: „Kaip galiu suprasti, jei niekas nepaaiškina!“. Pasak Montini, Bažnyčios tarpininkavimo stoka buvo pagrindas individualistiniam ir vienatviškam tikėjimo išgyvenimo būdui, pagimdžiusiam miglotą religiją, be pastovaus ir aiškaus tikėjimo, virtusio subjektyvia ir jausmine patirtimi. Montini troško perduoti aiškią ir paprastą žinia ir pasiekti kuo daugiau klausytojų. Todėl sumanė ir 1957 metais paskelbė „Didžiąją Milano misiją“.
„Didžioji misija“ įvyko lapkričio mėnesį, jai rengtasi prieš metus. Montini sumanymas sužadino daug naujų impulsų visoje didmiesčio visuomenėje. Misijos metu kunigai ir vyskupai sakė pamokslus ir kalbas ne tik parapijose, bet ir fabrikuose, namų kiemuose, mokyklose, įstaigų raštinėse, taip pat nutolusiuosius simbolizuojančiose Milano vietose, tokiose kaip kaip „La Scala“, biržoje, Rotary klube ir Spaudos centre. Didžiosios misijos tema buvo „Dievas Tėvas“. Misijos susirinkimuose religine tematika dalyvavo per 600 000 jaunimo ir suaugusių. Milano gyventojai prisiminė turį ne tik didžius statytojus ir menininkus, bet ir šventuosius.
„Religinis tingėjimas dominuoja mūsų epochoje!“, – 1956 metais Milano katedroje pasakė arkivyskupas Montini. Jis kvietė visus visuomenės narius, ypač atitolusius, gyvenančius be religinio jautrumo, ateiti ir pasiklausyti, ką sako Bažnyčia: „Dievas geras, Dievo reikia, Dievą atrandame per Jėzų Kristų. Tada viską galime, viską laimime – Bažnyčią, sakramentus, savaime ateis metas ir atgailai bei Komunijai“.
Arkivyskupui ypač rūpėjo nutiesti visus galimus kelius nutolusiųjų sugrįžimui. Todėl jis net prašė atleisti. Kviesdamas į misiją, būsimasis popiežius arkivyskupas G. B. Montini rašė:
„Nutolusieji dažnai yra prastos nuomonės apie mus. Jie kur kas daugiau reikalaujantys, negu blogi. Jei mes jūsų nusupratome, jei mes pernelyg lengvabūdiškai jus atmetėme, jei nesugebėjome jūsų išklausyti taip, kaip dera, jei iš jūsų šaipėmės, tyčiojomės, jei užginčijome, šiandien prašome atleidimo. Tačiau išgirskite, nesame jums priešiški dėl išankstinių nusistatymų, jūsų neniekiname, nesiekiame pažeminti. Todėl, brangūs draugai, bent šį vieną kartą nuoširdžiai kviečiame: ateikite į Misiją pasiklausyti! Tai viskas!“ (SAK / Vatican News)
