Paieška

Vatican News
2020.05.26 Vangelo del giorno Parola di Dio scritture Bibbia Vangelo

XXVII eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: „Jie drovėsis mano sūnau“. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą“. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)

NUGALINTIS GĖRIS

Vynuogynai buvo Jėzaus mėgstama tema. Apie vynuogynus Jis šešis kartus kalbėjo savo palyginimuose, pateikdamas juos, kaip Dievo karalystės įvaizdį, vynmedyje įžvelgė vieną iš pačių stipriausių Evangelijoje randamų simbolių, palygindamas save su vynmedžiu, o savo pasekėjus – su šakelėmis, savo Tėvą vadino vynininku, o patį save – tikruoju vynmedžiu.

Tuo tarpu šio sekmadienio Mišių Evangelijos ištrauka pasakoja apie kruviną vynuogių derlių. Kietas palyginimas, kurio savotiškai net nesinorėtų klausytis, niūrus, pilnas blogų, netgi žiaurių veikėjų… Vis dėlto tam galima rasti pateisinimą. Šiuos žodžius Išganytojas pasakė todėl, kad aplink jį tvyranti atmosfera tuo metu tapo jau nebepakeliama: aukštieji kunigai ir fariziejai tarpusavyje tarėsi, planuodami Jėzų nužudyti, ir jis visa tai sudėjo į palyginimo vynininkų beprasmiškus bei žiaurius žodžius: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą“.

Neįmanoma net suprasti, kokia teise nedorieji vynininkai vadovaujasi. Aišku vien tai, kad jų planai neturi nieko bendro su teisėtumu, o yra įkvėpti tos pirminės, grubios ir kvailos jėgos, kuri žmogui šnabžda: „Privalai įveikti kitą, užimti jo vietą, nes tik tada turėsi savo laukus, savo namus, savo moterį, savo turtą“.

Tuo tarpu visai kitoks yra Dievas, kuris po kiekvienos išdavystės vėl iš naujo vieną po kito siunčia savo tarnus – pranašus, o galiausiai – netgi savo Sūnų. Dievui niekada nestigo noro stebinti savo gerumu žmones, ir jis niekada neprarado vilties. Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje skaitome Senajame Testamente per pranašo lūpas perduotą Viešpaties skundą: „Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau?“ Tai mes, kiekvienas iš mūsų, esame nuolat Dievą nuviliantis vynuogynas, dėl kurio jis, kaip užsispyręs valstietis, nesiliauja daręs to, ko niekada nepadarytų kas nors kitas…

Tai ypač tampa aišku palyginimo pabaigoje, kuomet Jėzaus paklausti tautos vadovai pasiūlo tragišką išeitį: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Jie, kaip ir palyginimo nedorieji vynininkai, kalba apie žudynes, manydami, kad įmanoma ką nors išspręsti, imantis naujos prievartos. Kerštas, mirtis, ugnis iš dangaus… Tik tiek temoka ir tegali žmonės, bet, laimei, to neatsitiks, nes tokiu būdu taip būtų parodytas ne Dievo Veidas, o tik jo kaukė.

Todėl Jėzus išsako pagrindinę Evangelijos – Gerosios Naujienos žinią: meilės ir išdavysčių istorija tarp žmonių ir Dievo nesibaigs pralaimėjimu, bet gyvuojančiu vynuogynu ir nauja pradžia: „Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.

Tai nepaprastai guodžiantys žodžiai: mes jaučiame savo abejones ir nuodėmes, žinome, kad mūsų nevaisingos pastangos trukdo Dievo istorijai žmonijos gyvenime ir drauge suvokiame, kad Viešpaties svajonė apie gausų derlių niekuomet nesibaigia, jos niekas negali sustabdyti. Ateis laikas, ir vynuogynas duos derlių, nes visuomet bus žmonių, kurie mokės jį apginti ir išauginti vaisių. Visur atsiranda šaunių vynininkų, kurie rūpinasi vynuogynu, o ne jį naikina, kurie tarnauja žmonėms, nelaukdami, kad kas nors tarnautų jiems. Jiems svarbu, kad vynuogynas būtų vaisingas.

Dievo vynuogyne visuomet gėris nugali blogį. Todėl rytdienos derlius bus svarbesnis už vakarykštę išdavystę, o saulėje spindinčios prisirpusios vynuogių kekės atpirks ir mūsų nevaisingų žiemų prieblandą…

Adolfas Grušas

2020 spalio 03, 11:45