Paieška

Vatican News
Popiežiui pristatomas naujas Mišiolo italų kalba leidimas Popiežiui pristatomas naujas Mišiolo italų kalba leidimas  (ANSA)

Italijoje nuo Velykų – atnaujintas Mišiolas ir „Tėve mūsų“

Rugpjūčio pabaigoje popiežius Pranciškus privačioje audiencijoje priėmė nedidelę Italijos vyskupų konferencijos delegaciją, kuri pristatė ilgai rengtą leidinį – naująjį Mišiolą italų kalba. Viena iš ryškiausių naujienų – Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ patikslinimas. Parapijos Italijoje naująjį Mišiolo leidimą gali užsisakyti ir naudoti, leidus vyskupui, nuo šio rugsėjo pabaigos. Tačiau nuo ateinančių, 2021 metų, šv. Velykų naujojo Mišiolo naudojimas taps privalomas.

Liturginės knygos 

Mišiolas yra svarbiausia liturginė knyga, o jo ištakos siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Liturginės literatūros gimimas ir tarpusavio įtaka bėgant amžiams yra nepaprastai įdomi tema, nenusileidžianti geram detektyvui. Šioje apžvalgoje paminėsime tik keletą liturgijos istorijos detalių. 

Milano arkivyskupo Arnulfo II (998 - 1018) maldų knyga. British Library
Milano arkivyskupo Arnulfo II (998 - 1018) maldų knyga. British Library

Visų liturginių knygų pagrindas, be abejonės, yra pats Šventasis Raštas. Dievo Žodis, evangeliniai pasakojimai ir gestai yra liturgijos versmė. Daug liturgijos formulių jau yra užfiksuota apaštalo Pauliaus laiškuose ir pirmuosiuose krikščioniškuose šaltiniuose. Kita vertus, liturgija niekada nebuvo statiška ir sustingusi. Ji buvo nuolatos turtinama ir atspindėjo tikinčiųjų bendruomenių įvairovę, kultūrą, gyvenimo sąlygas, doktrinos ir teologinių tradicijų gilinimą. Tuo pat metu kilo per didelės fragmentacijos ir nukrypimo nuo pamatinių, nekintančių tikėjimo principų rizika. 

Augsburgo sakramentarijus, 11 amžius. Moterys prie kapo - Velykų liturgija. British Library
Augsburgo sakramentarijus, 11 amžius. Moterys prie kapo - Velykų liturgija. British Library

IV amžiaus pabaigoje, kai Vakaruose lotynų kalba pakeitė graikų kalbą, gimė pirmieji libelli missarum – maldų rinkiniai Mišioms ir kitiems sakramentams švęsti. V amžiaus pradžioje pradėta stengtis atrinkti doktriniškai geriausius ir gražiausius rinkinius, organiškai sudėlioti jų medžiagą. Taip atsirado sakramentarijai (sacramentarium). V–VII amžiuje gyveno daug autorių, kurių sukurtas maldas ar šlovinimo himnus kartojame ir šiandien, švęsdami šv. Mišias ir kitus sakramentus.

Kyrie Eleison. 13 amžiaus Mišiolas. (Staveloto Mišiolas). British Library
Kyrie Eleison. 13 amžiaus Mišiolas. (Staveloto Mišiolas). British Library

Garsiausi yra Leono, Gelazijaus ir Grigaliaus sakramentarijai. Tuo periodu atsirado ir kitos specialios knygos, skirtos diakonams, skaitovams, giedotojams. Sakramentarijų turinys buvo nuolatos plečiamas, pavyzdžiui, atsirado specialios advento laikotarpio maldos. Neretai liturginių knygų viršeliai buvo puošiami auksu ir brangiaisiais akmenimis, o puslapiai – miniatiūromis.

13 amžiaus sakramentarijus, Prancūzija. Puslapis kairėje - iš 11 amžiaus rankraščio. British Library
13 amžiaus sakramentarijus, Prancūzija. Puslapis kairėje - iš 11 amžiaus rankraščio. British Library

X amžiuje atsirado pirmieji Mišiolai (Missale). Pažymėtina, kad į juos pateko ne vien specifinės šv. Mišių maldos, bet ir skaitiniai, himnai, giesmės. Tai lėmė įvairūs motyvai: tuo laikotarpiu paplito privačiai aukojamų šv. Mišių praktika, atsispindinti to meto bažnytinėje architektūroje, kuriai būdinga daug mažų šoninių koplytėlių. Taip pat ir misijose, kelionėse arba toliau nuo didesnių centrų buvo patogu turėti vieną, o ne keletą knygų, kurios tuo metu buvo didelės ir labai brangios. Mišiolų atsiradimas ženklino didesnį kunigo vaidmenį šv. Mišių metu, jis perėmė kitų bendruomenės narių – skaitovų, diakono, giedotojų – funkcijas. 

Pijaus IV (1559 - 1565) Mišiolo iliustracija. British Library
Pijaus IV (1559 - 1565) Mišiolo iliustracija. British Library

Po Tridento Susirinkimo 1570 metais, remiantis 1474 metų Romos kurijoje naudoto Mišiolo leidimu, parengtas ir išleistas Mišiolas nuo 1572 metų, popiežiaus Pijaus V sprendimu, tapo visiems privalomas, visų kitų, su keliomis išimtimis, nuspręsta atsisakyti. Tai padaryta dėl liturginės disciplinos ir doktrininės vienybės laikotarpyje po Reformacijos.

Vadinamasis Šv. Pijaus V Mišiolas
Vadinamasis Šv. Pijaus V Mišiolas

Vadinamasis Pijaus V Mišiolas buvo redaguotas 6 kartus, kai ką pataisant, kai ką pridedant, kai ko atsisakant, popiežių Klemenso VIII, Urbono VIII, Leono XIII, Pijaus X, Pijaus XII pontifikatų metu. Šiems leidimams prigijo editio typica vardas, pabrėžiantis jų, kaip standartų, vertę. Paskutinysis peržiūrėtas leidimas pasirodė 1962 metais, Jono XXIII pontifikato metu. Tas pats popiežius sušaukė ir pradėjo Vatikano II Susirinkimą, kurį užbaigė jo įpėdinis Paulius VI.

Pauliaus VI Mišiolas

1969 metais patvirtintas ir 1970 metais išleistas naujas Mišiolas lotynų kalba, kuris apėmė Vatikano II Susirinkimo nurodymus ir pasiūlymus, kartais vadinamas Pauliaus VI Mišiolu. Jis taip pat turėjo editio typica statusą, dar reikšmingesnį dėl to, kad nuo XX amžiaus pirmos pusės didėjant vietinių šnekamųjų kalbų vartojimui liturgijoje, visi oficialūs vertimai turėjo remtis šiuo Mišiolu.

Pirmasis Mišiolas lietuvių kalba, išleistas tuoj po Vatikano II Susirinkimo (Pauliaus VI Mišiolas)
Pirmasis Mišiolas lietuvių kalba, išleistas tuoj po Vatikano II Susirinkimo (Pauliaus VI Mišiolas)

Tačiau ir jis pats toliau keitėsi. Savo pontifikato pabaigoje, 1975 metais, Paulius VI patvirtino antrąjį pataisytą šio Mišiolo leidimą, o 2002 metais Jono Pauliaus II pontifikato metu išleistas editio typica tertia – trečiasis peržiūrėtas lotyniškas leidimas. Visi Mišiolai nacionalinėmis kalbomis turi būti tiksliai išversti. Kaip ir kiti leidimai, šis kruopščiai saugo Romos Bažnyčios apeigų tapatybę. Kita vertus, papildo jas nurodymais, kurie gali būti įkvėpti tiek tūkstantmečio liturginio paveldo, tiek dabarties poreikių. Tarp naujienų – daugiau dėmesio grigališkojo giedojimo tradicijos giesmėms, Dangun Ėmimo iškilmei ir kt.

„Neapleisk pagundoje“ 

Rugpjūčio 28 dieną Italijos vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Gualtiero Bassetti vadovaujama delegacija popiežiui Pranciškui pristatė Mišiolą italų kalba, kuris yra paskutiniojo – trečiojo, 2002 metų editio typica tertia – Romos Mišiolo vertimas. Iki šiol Katalikų Bažnyčia Italijoje naudojosi 1983 metais parengtu Mišiolu italų kalba, kuris perteikė 1975 metų antrąjį lotyniškąjį Mišiolo leidimą.

Viena iš didžiausių naujovių – maldos „Tėve mūsų“ interpretacija. Maldavimas „Nevesk mūsų į pagundą“ yra keičiamas žodžiais „Neapleisk pagundoje“. Kaip pastebi daug biblistų, žodis „nevesk“ tiksliai atitinka originalia graikų kalba užrašytą žodį. Tačiau pažvelgus į platesnį kontekstą akivaizdus skirtumas tarp to, ko Dievas trokšta, prašo ar linki, ir to, ką leidžia – blogio, nuodėmės, pagundų egzistavimą. Dar daugiau, Dievas įsikūnijo, kad įveiktų nuodėmę ir mirtį, atsiuntė savo Dvasią, kad padėtų mums atsispirti pagundai ir atsikelti, kai suklumpame. „Nė vienas gundomas tenesako: ‚Aš esu Dievo gundomas‘. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“, – perspėja apaštalas Jokūbas (Jok 1, 13). Naujasis vertimas mažiau tikslus pažodine prasme, tačiau geriau išreiškia šio „Tėve mūsų“ maldavimo esmę. Panašiai skamba ir lietuviškai tariamas „Neleisk mūsų gundyti“. (RK / Vatican News)

2020 rugsėjo 29, 14:45