Paieška

Vatican News

Dvidešimt ketvirtasis eilinis sekmadienis

Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21–35)

IŠ ŠIRDIES

Savotišku raktažodžiu tinkamai suvokti šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinius yra nuostabus atliepiamosios psalmės priegiesmis: „Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo“. Jį kartojame tarsi guodžiančią maldą, su pasitikėjimu ir rimstančia širdimi. Tai nuteisintųjų malda: „Dievas yra tas, kuris atleidžia visas mūsų nuodėmes, ir išgydo visas mūsų ligas, Jis yra tas, kuris atperka mūsų gyvastį iš Duobės ir apsupa mus meile ir gailestingumu. Ne visą laiką Jis barsis nei bus supykęs per amžius. Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“…

Žvelgdami į švelniausią Dievo meilę suprantame, kaip mums, gyvenantiems savo uždarume, netolerancijoje, pykčiuose, nesugebėjime dovanoti ar bent jau suprasti kitus, yra toli iki Jo gailestingumo. Tuo tarpu Dievas nori, kad mes mokytumės mylėti taip, kaip Jis, todėl ir neduoda mums ramybės, nuolat klausdamas: „Mano vaikai, ar suprantate mano meilės didybę? Ar kada nors suprasite mano gailestingumą, jei jūsų širdys yra užvertos, kietos ir nepakančios?“

Petras gerai žinojo Dievo Žodį, gerai žinojo ir tai, kaip sunku yra atleisti. Nežinia, kiek kartų jo širdyje kaupėsi tamsūs neatlaidumo debesys, todėl Jėzui užduotas jo klausimas yra visiškai teisėtas: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Septyni žydų tradicijoje buvo tobulumą išreiškiantis skaičius ir reiškė neribotą pakartojimą. Vis tiktai Jėzui net ir to negana, todėl, pašalindamas bet kokią galimybę apriboti gailestingumą, Jis atsako Petrui: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Viešpats tvirtina, kad mes visuomet privalome dovanoti.

Norėdamas tai nusakyti vaizdingiau Jėzus pasakoja palyginimą apie karalių, atsiskaitantį su savo tarnais. Palyginimas labai aiškus, verčiantis klausytojus permąstyti savo elgesį. Jis tarsi klausia: „Kodėl matai vien tik kitų, kad ir mažas, nuodėmes ir taip lengvai pamiršti begalinę meilę, kuri dovanojo tavo didžiulę nuodėmę?“

Žvelgiant į Jėzaus palyginime nupasakojamą sceną labai nesunku įvardinti visus veikėjus, visų pirma, pagrindinį. Tai mes esame tarnas, kuriam buvo dovanota neįmanoma apmokėti skola ir kuris nusiraminęs užmiršta tokį pat gerumą parodyti kitam tarnui, savo draugui, jam įsiskolinusiam kelis skatikus.

Tai mes esame tas kietaširdis tarnas, nepalaužiamai kovojantis už teisingumą, kurio privalo laikytis kitas žmogus: nekantriai, be jokios tolerancijos, nemokėdamas laukti, nesuteikdamas kitos galimybės… Tada jau nebesvarbi netgi pati skola ir jos dydis…

Palyginimą Jėzus baigia nedviprasmiška išvada: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Verta atkreipti dėmesį į vieną smulkmeną. Jėzus nesako: „Jeigu neatleisite“. Jis pasako daugiau: „Jei iš tikros širdies neatleisite“.

Taip yra todėl, kad atleidimas privalo plaukti iš širdies. Galbūt, ir greičiausiai, tai neįvyks tuojau pat. Juk atleidimas nėra vien tik žodžiai, pasakyti tarsi juokais. Kartais tam reikia be galo daug pastangų, bet, kai atleidžiame, tai turi būti padaryta „iš tikros širdies“.

Širdies, mylinčios Dievą…

Adolfas Grušas

2020 rugsėjo 12, 12:58