Paieška

Vatican News
Pietų Arabijos vikariato vadovas vyskupas Paulas Hinderis Pietų Arabijos vikariato vadovas vyskupas Paulas Hinderis 

Popiežiaus potvarkis dėl Arabijos katalikų

Šiomis dienomis buvo paskelbtas popiežiaus potvarkis, kuris išplėtė Rytų katalikų patriarchų jurisdikciją Arabų pusiasalyje.

Galima priminti, kad reikia skirti lotynų apeigų katalikus nuo visos Romos Katalikų Bažnyčios, kuriai taip pat priklauso dar 22 Rytų Katalikų Bažnyčių tikintieji, didelę savo gyvenimo dalį tvarkantys savarankiškai,  turintys savitas teologines ir liturgines tradicijas, tačiau esantys vienybėje su popiežiumi. Istoriškai kai kurios yra susijusios, išaugusios iš vienos šaknies, kitų istorija tarpusavyje susijusi mažai. Kai kurios yra itin senos, kai kurios jaunesnės. Kai kurias sudaro tik keli tūkstančiai tikinčiųjų, kai kurias keli milijonai.

Amžių bėgyje buvo pagundų visus suvienodinti, tačiau jos buvo atmestos. Buvo suvokta ir pabrėžta, kad skirtingos, tačiau giliųjų principų lygyje vieningos teologinės, liturginės, gyvenimo disciplinos tradicijos yra visos Katalikų Bažnyčios turtas. Todėl karų, persekiojimo ir skurdo kamuojamų Artimųjų Rytų katalikų bendruomenių nykimas yra didelis praradimas ne vien tąja prasme, kad žmogiškai ir krikščioniškai skaudu matyti kenčiančius brolius ir seseris, bet ir ta, kad jiems emigravus, išsiblaškius, ištirpus kitose visuomenėse dings ir jų tradicijos, šimtmečiais perduotos iš kartos į kartą. Katalikų Bažnyčiai taip pat reikia šių bendruomenių žinojimo ir mokėjimo darniai bei pagarbiai sugyventi su kitokių religinių įsitikinimų visuomenės dauguma.

Rytų Katalikų Bažnyčios taip pat turi skirtingą vidinę struktūrą. Kelioms vadovauja didieji arkivyskupai, kelioms metropolitai ir eparchai. Šešios renka patriarchą – tai Aleksandrijos koptų, Antiochijos maronitų, Antiochijos sirų, Antiochijos graikų melkitų, Babilonijos chaldėjų, Kilikijos armėnų apeigų Katalikų Bažnyčios. Naujausiais popiežiaus Pranciškaus potvarkis liečia būtent jas.

Aleksandrija yra Egipte, o Antiochija ir Kilikija yra senoviniai regionai, kurių didžioji dalis patenka į dabartinės Turkijos teritoriją. Daug Apaštalų Darbuose ir apaštalų laiškuose minimų vietovių, įvykių, asmenų yra susiję su šiais regionais. Juose gyvavo keli didžiausi antikinio pasaulio miestai, juos kirto svarbiausi prekybos keliai. Čia įsikūrė vienos iš pirmųjų krikščionių bendruomenės. Dabartinės krikščionių Bažnyčios, ortodoksų ir katalikų, vienokių ar kitokiu būdu yra jų įpėdinės ir tradicijų nešėjos.

Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Aleksandro Didžiojo 323 prieš Kristų įsteigtas, turtais, šventyklomis, meno kūriniais garsėjęs Antiochijos miestas kadaise buvo vadinamas „Rytų Karaliene“. Šiandien jis tik mažos Turkijos provincijos ne itin didelė sostinė. Amžių bėgyje iškilo kitų miestų vardai – Damasko Sirijoje, Bagdado Irake, Beiruto Libane. Šie miestai yra pagrindiniai dabartinių Rytų Katalikų Bažnyčių centrai, juose šiandien yra beveik visų senovinio Antiochijos miesto pavadinimą išsaugojusių patriarchatų būstinės. 

Deja, pastarąjį dešimtmetį  dvi sostinės – Damaskas, Bagdadas – nuolatos mirgėjo žiniasklaidos pranešimuose dėl nuolatinių pasikėsinimų, sprogimų, pagrobimų, bombardavimų, dėl aplink jas siaučiančio karo. Daugas kas nerimauja, kad ir Beirutas netrukus gali būti įtrauktas į pražūtingą karo verpetą. Rugpjūčio 4-ąją dieną Beiruto uoste sandėliuotų beveik trijų tūkstančių tonų trąšų sprogimas, pasibaisėtinai nuniokojęs uostą ir aplinkinius senamiesčio kvartalus, grėsmingai perspėjo, ką tai reikštų miestui ir kraštui.

Dėl įtemptos ar atvirai priešiškos situacijos daug Artimųjų Rytų krikščionių, daug Rytų Katalikų Bažnyčių narių emigravo į Europą, Šiaurės Ameriką, ieškodami saugumo, trokšdami pradėti naują gyvenimą. Vietinių vyskupijų rūpesčiu jiems buvo skirtos parapijinės bažnyčios, Šventojo Sosto potvarkiais įsteigtos vyskupijos ar eparchijos, kurių tikslas – padėti išsaugoti savo istorinę tapatybę, teologijos ir liturgijos tradicijas, padėti Rytų Katalikų Bažnyčių ganytojams tinkamai pasirūpinti savo bendruomenių narių sielovada.  

Naujausias popiežiaus Pranciškaus potvarkio, išplėtusio Rytų katalikų patriarchų jurisdikciją Arabų pusiasalyje, jų pačių prašymu, tikslas toks pat: padėti patriarchams kuo geriau pasirūpinti tais jų vadovaujamų Bažnyčių nariais, tuo pat metu išsaugant vienybę su visuotine Bažnyčia, kurie atsidūrė Arabų pusiasalio šalyse, dažniausiai ieškodami saugumo ir darbo turtingesnėse šalyse – Kuveite, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare, Saudo Arabijoje.

Tikinčiųjų sielovados ir kitais klausimais patriarchatai bendradarbiaus su dviem tiesiogiai nuo Šventojo Sosto priklausančiais apaštaliniais vikariatais. Pietų Arabijos vikariatui priklauso Jemenas, Omanas ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Jam vadovauja vyskupas Paulas Hinderis, vienuolis kapucinas. Spėjama, kad šioje teritorijoje gyvena apie milijonas katalikų. Bahreino, Kataro, Kuveito ir Saudo Arabijos teritorijos priklauso Šiaurės Arabijos vikariatui, kuriame gyvena apie pustrečio milijono katalikų. Kol bus paskirtas šio vikariato ganytojas, einamuosius reikalus tvarko vyskupas Hinderis. Galima pridurti, kad nors Saudo Arabijoje yra nemažai krikščionių, visos neislamiškos apeigos formaliai yra uždraustos. (RK / Vatican News)

2020 rugpjūčio 10, 14:20