Paieška

Vatican News

Šv. Pauliaus VI mirties metinės. „Nusivylusieji broliai, atleiskite mums!“

Ketviradienį, rugpjūčio 6-ąją, Kristaus Atsimainymo liturginės šventės dieną, sukako 42 metai nuo popiežiaus šv. Pauliaus VI mirties. Šiemet, gegužės 29 dieną, sukako Pauliaus VI kunigystės šventimų 100–sios metinės. Bažnyčios liturginis kalendorius mini šv. Paulių VI gegužės 29-ąją.

Paulius VI Bažnyčią valdė 15 metų ir pusantro mėnesio, nuo 1963 birželio 21-osios iki 1978 rugpjūčio 6-osios. Jis – dvasingas ganytojas, įžvalgus intelektualas ir subtilus diplomatas. Giovanni Battista Monti, gimęs devynioliktojo amžiaus pabaigoje Šiaurės Italijoje, didelę dalį savo kunigiško gyvenimo praleido Vatikane.  Daug metų buvo įtakingas Valstybės sekretoriato pareigūnas. Tik pačioje Pijaus XII pontifikato pabaigoje buvo paskirtas Milano arkivyskupu. Kardinolu jį paskyrė jau popiežius Jonas XXIII. Po kelerių metų vadovavimo šventojo Ambraziejaus vyskupijai, vėl grįžo į Vatikaną jau kaip visos Bažnyčios ganytojas.

Pauliaus VI pontifikato metu įvyko keletas lemtingų posūkių Bažnyčios gyvenime. Būtent popiežiui Pauliui VI teko tęsti ir užbaigti jo pirmtako popiežiaus Jono XXIII pradėtą Vatikano II Susirinkimą, kuris praplėtė Bažnyčios veiklos akiračius ir įkvėpė naujo gyvybingumo. Vienas pagrindinių Pauliaus VI pontifikato bruožų buvo dialogo kūrimas su pasaulietine kultūra. Tai nebuvo lengvas uždavinys, nes reikėjo rasti tokias dialogo formas, kad krikščionybė, neatsisakydama savo principinių nuostatų, galėtų susikalbėti su modernistinėje aplinkoje susiformavusia ir ryškių antikrikščioniškumo bruožų turinčia kultūra.

Pauliaus VI pontifikato metais Šv. Sostas plačiai įsijungė į tarptautinės bendruomenės gyvenimą, rūpindamasis žmogaus teisių ir žmogaus asmens orumo gynimu, stengdamasis laimėti pripažinimą katalikų bendruomenėms net ir komunistų valdytose šalyse. Reikia prisiminti taip pat Pauliaus VI pontifikato metais atsiradusią naują popiežiaus apaštalavimo formą – apaštalines keliones, kurią vėliau išplėtojo popiežius šv. Jonas Paulius II ir jo įpėdiniai.

Rugpjūčio 6-ąją taip pat sukako 56 metai nuo Pauliaus VI programinės enciklikos „Ecclesiam Suam” paskelbimo. Enciklikoje, tarsi reziumuodamas Vatikano II Susirinkimo mokymą, Paulius VI skelbė, jog Susirinkimu pradėtas Bažnyčios atsinaujinimo procesas negali būti projektuotas tik į Bažnyčios vidų, tik į jos struktūras, bet Bažnyčia turi būti atsakinga už visą pasaulį. Tai pranašiška ir kartu labai sudėtinga misija. Nors pasaulietinės kultūros sekuliarizacijos procesas buvo toli pažengęs, tačiau Paulius VI puikiai suvokė situaciją ir krikščioniškąją žinią šiuolaikiniam pasauliui siūlė ne kaip neginčijamą doktriną, bet kaip dialogo argumentą. Krikščionys tiki tuo, ką skelbia, neabejoja Kristaus Evangelija, į kitus žmones žiūri ne kaip į privalančius priimti skelbimą, bet kaip į pašnekovus, turinčius savo argumentus ir nuomones.

Dar vienas svarbus Pauliaus VI pontifikato bruožas – tai nuolatinis liudijimo akcentavimas. Krikščionis turi gyventi tuo, ką skelbia. Kitaip krikščionybė nieko nesudomins. Tai ypač galioja kunigams, pašauktiems būti Kristaus atstovais tarp žmonių. Dar prieš tapdamas popiežiumi, vos paskirtas Milano ganytoju, viename pirmųjų savo susitikimų su savo kunigais arkivyskupas Montini kalbėjo: „Antiklerikalizmo priežastis gali būti ir tai, kad žmonės nusivilia mumis, kunigais, matydami, kaip mes patys paniekiname šventus dalykus. Jei taip yra, tai, nusivylusieji ir nutolusieji broliai, atleiskite mums!“ (SAK / Vatican News)

2020 rugpjūčio 07, 09:01