Paieška

Vatican News

Devynioliktasis eilinis sekmadienis

Viešpaties galybė yra Jo paprastas buvimas su mumis. Galime būti tikri, kad kuomet Jį priimame ir mylime, galiausiai nurimsta visos pavojų reiškiančios vėtros…

Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

NEJUNTAMA GALYBĖ

Išmėginimuose žmogus visuomet Dievo akivaizdoje lieka vienas. Jis suvokia savo silpnumą, jaučia baimę, norą bėgti nuo gresiančio pavojaus. Norėtųsi kažkur dingti, nebūti ten, kur tenka susidurti su sunkumais. Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje minimas pranašas Elijas yra vienas iš tokių normalių kenčiančių žmonių, norintis pabėgti  nuo savo persekiotojų. Jis kopia į kalną, bet ne tam, kad ieškotų Dievo, bet kad pabėgtų nuo savo paties nusivylimo. Galiausiai jam ateina mintis, jog kur kas geriau būtų mirti…

Kaip tik šią akimirką Elijui apsireiškia Dievas, kuris parūpina jam duonos ir vandens, kad pasistiprinęs pranašas galėtų tęsti kelionę. Dievas nenori, kad Elijas pasiduotų, atsisakytų jam pavesto uždavinio. Taip žingsnis po žingsnio Elijas pasiekia Dievo kalną Horebą…

Tektų pripažinti, jog mūsų žmogiškasis gyvenimas labai panašus į tą pranašo kelionę. Kartais, norint atsispirti blogiui ir nusivylimui, reikia tokių didelių pastangų ir drąsos, jog pradeda svaigti galva, o žmogiškas silpnumas atima mūsų širdžiai drąsą.

Dievas visuomet yra kartu su mumis, drąsina mus ir parodo kelią. Jis suspindi prieš mūsų akis tada, kai, užsidarę savo širdies oloje, mėginame išsilaižyti gautas žaizdas. Kaip tik tada Dievas parodo savo galybę, tiesą pasakius, keistą galybę, kurios mes nesugebame suvokti. Taip yra todėl, kad Dievo galybė yra ne audroje, ne žemės drebėjime ar  uolas vartančioje vėtroje. Dievas yra beveik nejuntamame švelniame vėjelio dvelkime, kuris, tačiau, persmelkia visą mūsų būtį.

Tai patyrę mes vėl atrandame jėgų grįžti į kelionę, eiti ten, kur gyvena kiti žmonės. Kaip tik šiame pasaulyje esame laukiami, kad visiems paliudytume Dievo stebuklą – save pačius.

Dvylika Jėzaus mokinių irgi buvo išsigandę Galilėjos jūroje siaučiančios audros. Jų laivas, nors, atrodytų, tiek kartų išbandytas, pasirodė esąs per menkas, nebegalintis atlaikyti bangų smūgių.

Jiems atsitiko tai, ką mes patiriame, kuomet mus sukrečia gyvenimo įvykiai, kai jaučiamės išbalansuoti, ir mus apima mirtina baimė. Dievas, kuris yra visada ir visur, taip pat ir šią akimirką yra su mumis. Tai Jėzus, kuris, vaikščiodamas vandens paviršiumi, iš karto nesukelia pasitikėjimo ir paguodos. Jis irgi kelia baimę, nes mokiniams atrodo, jog tai vaiduoklis. Tai pati baisiausia pagunda: savo Dievą suvokti, kaip vaiduoklį, pas mus ateinantį Mokytoją sumaišyti su išnykstančiu pavidalu, galinčiu tik išgąsdinti, ištikus pavojui. Iš tikrųjų būna, kad gyvenimas mus atveda į stulbinančias patirtis, kai ir mes, ir mūsų bendruomenės nuleidžia rankas ir nebežino, ką daryti…

Tačiau Viešpats visuomet ištaria svarbiausius žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Atrodytų, jau viskas turėtų būti išspręsta, tačiau vis dar lieka kankinanti abejonė:  „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Tarsi sakytume: „Suteik galimybę mums Tave susitikti stebuklingu būdu“.

Jėzus priima Petro iššūkį, priima ir kiekvieno mūsų, mūsų apsileidusių bendruomenių prašymus. Jis kviečia eiti pas Jį, deja, išlipus iš valties, dažnai pasirodo, kad vėjo bijome labiau, negu trokštame Viešpaties artumo. Todėl visuomet, kai audra viršija meilę, mums derėtų sustoti ir išklausyti švelnaus Mokytojo priekaišto: „Mažatikiai, kodėl abejojate manimi?“

Viešpaties galybė yra Jo paprastas buvimas su mumis. Galime būti tikri, kad kuomet Jį priimame ir mylime, galiausiai nurimsta visos pavojų reiškiančios vėtros…

Adolfas Grušas

2020 rugpjūčio 08, 11:55