Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“. (Mt 13, 24–31)

TAI, KAS PASĖTA

„Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės“.

Dangaus karalystę Dievas visų pirma kuria su mumis šioje žemėje, kad paskui tą statybą tęstų amžinybėje, jau po mūsų mirties. Gera sėkla – tai meilė, kuria gyventi esame pašaukti. Pradžioje visa sėkla atrodo gera, nes mes mokame kalbėti apie meilę nemylėdami, demonstruoti ją, iš tiesų nekęsdami, sugebame apsimesti, jog mylime. Tik vėliau, pamačius mūsų darbų vaisius, įmanoma suprasti, ką iš tiesų auginome savo širdyje.

„Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“.

Mes ne vien tik mokame auginti blogį savo širdyje, bet taip pat būti ir tais tarnais, visuomet pasirengusiais atstatyti tikrą ar įsivaizduojamą teisingumą bei apkaltinti Dievą, kad Jis neteisingai tvarko pasaulį. Atrodo tarsi priekaištautume Dievui, kad Jis pasėjo pasaulyje blogį, tačiau iš tiesų visi trūkumai atsiranda mumyse. Taip, mes nesame tobuli. Esame žmonės, tačiau kažkodėl, kai kalbame apie kitus, tai priimti būna nepaprastai sunku.

Amžių bėgyje visuomet buvo svajotojų, besiilgėjusių tobulų žmonių bendruomenės. Buvo ir tokių, kurie, mėgindami iš visuomenės pašalinti, jų manymu, blogus žmones, surengdavo nekaltųjų žudynes.

„Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių“.

„Ne!“ – sako mums Viešpats,- „Sustokite! Liaukitės teisti vieni kitus!“

Jei Mišių metu kunigas paprašytų žmonių, kad kiekvienas, kuris laiko save geru, pakeltų ranką, tikriausiai pakiltų rankų miškas, bet, paprašius, kad ranką pakeltų save laikantys blogais, nepakiltų nė viena, nors iš tiesų tai padaryti privalėtų visi, teigiamai atsakiusieji į pirmą klausimą.

Visi stengiamės būti gerais, bet ne visuomet tai pavyksta. Blogis išlenda tada, kai bijome jį atmesti. Tai mūsų aistros, troškimas turėti daugiau, negu duoti, nors Jėzus sako, kad daugiau džiaugsmo yra duodant, kad mūsų turtas yra tai, ką jau atidavėme kitiems – mūsų meilė, mūsų pagalba, užuojauta, padrąsinimas,– tiek daug galime duoti, deja, taip dažnai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Mūsų uždavinys – auginti gerą, meilės sėklą, drauge nesipiktinant, jei kartais išlenda ir blogi daigai. Reikia stengtis pažvelgti į kitus žmones Dievo žvilgsniu, matyti juos, kaip vaikus, brolius, vertus meilės. Juk iš tiesų mes mylėdami galime keisti mūsų gyvenimą ir aplinką, galime padaryti, kad bent jau arčiau mūsų pasaulis būtų geresnis.

„Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“.

Iš tiesų tai pati geriausia naujiena: mums leidžiama sprendimą palikti Dievui. Vien tik Jis gali būti tuo Pjovėju, nes vien tik Jis žino, kas yra Jo vaikų širdyse, vien tik Jis gali nuspręsti, kas kiekviename iš mūsų turi sudegti, ir kas privalo būti išaukštinta.

Ateis diena, kai kiekvienas turėsime stoti Dievo akivaizdoje ir žinosime, kas sudegs, ir kas bus prikelta, suvoksime, kas leidžia mums stovėti prieš Dievą, ir kas trukdo kilti aukštyn. Būtų gera, jei jau dabar, susikaupę maldai, atpažintume, kas augina mūsų vidinį grožį ir kas mus daro bjauriais ir nežmoniškais.

Kaip išmokti sudeginti tai, kas bloga?…

Adolfas Grušas