Paieška

Vatican News

Septynioliktasis eilinis sekmadienis

„Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“. „Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“. (Mt 13, 44–52)

KELIAS PAS JĖZŲ

Mons. Adolfas Grušas

Jei Dievas pasakytų mums: „Prašyk, ko nori, ir tau duosiu“, ką Jam atsakytume? Kokie norai tą akimirką užvaldytų mūsų širdis?…

Iš tikrųjų veikiausiai net ir negalėtume pasakyti, kiek kartų mūsų gyvenime Viešpats susitikimo metu prašė, kad išsakytume jam savo troškimus, siekius, reikalus, rūpesčius… Ko gero, to net kaip reikiant ir nesupratome, nes, norint ne paviršutiniškai viską išskaičiuoti maldoje, o tikrai atsakingai sau patiems atskleisti sielos gelmėje gimusius troškimus, reikia tiek mūsų pačių pastangų, tiek noro įsileisti širdin Dievo šviesą.

Labai vaizdingas šio sekmadienio Mišių liturgijos pirmasis skaitinys. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau“, – sako Viešpats karaliui Saliamonui ir susilaukia visiškai netikėto, nebūdingo karaliui ar bet kokiam kitam valdžią turinčiam žmogui, prašymo. Jaunasis karalius sugeba atsakingai pažvelgti į save ir, pripažindamas savo ribotumą, sako: „Mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi, nors aš esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti. O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta. Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta“.

Jei mes, Jėzaus mokiniai, Dievo Tautos nariai, visuomet pradėtume savo maldas, suvokdami savo ribotumą, galbūt ir mes, kaip Saliamonas, išgarsėjęs savo išmintimi, sugebėtume įžvelgti tą šviesą, įgalinančią pasirinkti teisingą kelią.

Tokia šviesa mums yra ir du šio sekmadienio Evangelijoje minimi Jėzaus palyginimai. Jie paprasti, trumpi, tačiau drauge kupini tikros drąsos ir ryžto, tiek, kad tikrai gali būti laikomi mūsų krikščioniškojo gyvenimo kelrodžiu.

Mes visi ieškome Jėzaus pažadėtosios Dievo Karalystės. Ta karalystė – tai pats Jėzus. Ji yra su Jėzumi gyvenančios širdies džiaugsmas, ji – Jėzaus mūsų širdims dovanojama ramybė. Išganytojas mums aiškina, kaip turime elgtis tuose ieškojimuose, kaip turime tos Karalystės trokšti, kaip turime ją mylėti, kaip turime jos ieškoti.

Jėzus Dangaus Karalystę lygina su dirvoje paslėptu lobiu. Žmogus tą lobį suranda, parduoda viską, kad galėtų tą dirvą nusipirkti ir taip paveldėtų Karalystę, kad ji taptų jo gyvenimu.

Evangelijoje yra pasakojama apie jaunuolį, pareiškusį norą sekti Jėzų. Jėzus su meile pažvelgia į jį ir atskleidžia Dangaus Karalystės paslaptį: „Nori būti laimingas? Parduok visa, ką turi ir sek mane: aš esu tavo Karalystė“. Deja, kaip pasakojama Evangelijoje, tam jaunuoliui pristigo drąsos žengti tokį radikalų žingsnį, nes turėjo labai daug žemiško turto, nereikalingų, praeinančių dalykų, todėl nuliūdęs pasitraukė nuo Jėzaus…

Tai žmogus, nesugebėjęs atiduoti, kad gautų…

Pamėginkime įsivaizduoti krikščionišką bendruomenę, ieškančią lobio, pasirengusią dėl to lobio – savo Viešpaties, viską laikyti antraeiliais dalykais. Tokia bendruomenė iš tiesų spindėtų ta pačia Prisikėlusiojo šviesa, sugebėtų išvengti vidutinybės ir jai nepasiduotų.

Dievo Karalystė – mūsų Viešpats, yra tarsi brangus perlas. Dėl jo verta atsisakyti visko kito, kad tik Jis būtų su mumis. Jėzus neatsitiktinai kalba apie perlą. Juk dėl jo tenka nerti į jūros gelmes ne vieną ar du kartus, bet dešimt, šimtą kartų, tiek kiek reikia, kad Jį surastume.

Tikra Prisikėlusiojo bendruomenė visuomet yra pasirengusi parduoti tūkstančius žmogiškų projektų ir idėjų, kurias daugelis laiko neklaidingomis, atsisakyti trupinėlio praeinančios žemiškos garbės, kad tiktai pasuktų keliu, vedančiu į Karalystę, į Viešpatį Jėzų.

Tai mes, amžinieji ieškotojai…

2020 liepos 25, 14:26