Šventieji, kovoję prieš rasizmą
Palaimintasis Petras Kasui Kibe (1587–1639) buvo japonų kilmės krikščionis, pajutęs pašaukimą tapti jėzuitų kunigu. Japonijoje slapta veikę jėzuitai jo nepriėmė, tad jis nuvyko į Portugalijos koloniją Makao. Čia jam buvo pasakyta, kad negali būti įšventintas, nes yra japonas. Nuvykęs į Goa Indijoje, išgirdo, kad jie nešventina jokių azijiečių. Tačiau Kibe nenuleido rankų, nes tikėjo Katalikų Bažnyčia, tad nuvyko į Romą. Čia galiausiai jis buvo priimtas į Jėzaus draugiją ir įšventintas. Grįžęs į Japoniją neviešai vykdė kunigo tarnystę iki kankinio mirties.
Palaimintoji Teresė Chikaba (1676–1748), gimusi Ganoje, vaikystėje buvo pagrobta ir parduota į vergiją. Jai teko kentėti nužmoginančią vergovės patirtį, rasistines priekabes ir smurtą. Po šeimininkės mirties jai buvo suteikta laisvė. Buvusi vergė norėjo tapti vienuole, tačiau daugelis vienuolynų, į kuriuos ji kreipėsi, jos nepriėmė. Galiausiai jai buvo leista įstoti į dominikonių vienuolyną, tačiau labiau kaip tarnaitei, o ne visavertei vienuolei. Vėliau ji pagarsėjo kaip mistikė, jai buvo priskiriami stebuklai. Ji prisimenama ir kaip pirmoji juodaodė poetė.
Palaimintasis Pranciškus de Paula Victor (1827–1905) gimė vergijoje Brazilijoje. Paauglys berniukas buvo atiduotas mokiniu siuvėjui, kuriam atskleidė savo troškimą tapti kunigu. Baltaodis siuvėjas išvilko berniuką į gatvę ir jį kruvinai sumušė. Tačiau jaunuolis atkakliai laikėsi savo, įtikino vyskupą, kad priimtų jį į seminariją. Būdamas vienintelis juodaodis seminarijoje, jis kentė patyčias ir panieką, tačiau akivaizdus seminaristo šventumas pamažu nutildė jo bendramokslius. Kai buvo įšventintas į kunigus ir buvo paskirtas į parapiją, nemažai baltaodžių parapijiečių atsisakydavo priimti Komuniją iš jo rankų. Kartą ginkluotų vyrų minia atėjo į miestą, norėdami sudeginti vieno aktyvisto už vergovės panaikinimą namus. Kunigas de Paula Victor atsistojo prie miesto vartų, laikydamas Nukryžiuotąjį. Užpuolikai atsitraukė ir taip tą naktį buvo išgelbėta daug gyvybių.
Palaimintasis Izidorius Bakanja (1887–1909), kilęs iš Kongo, buvo katalikas darbininkas, dirbęs kaučiuko plantacijoje. Jis dažnai kalbėjo apie savo meilę Viešpačiui ir troško visus aplinkinius supažindinti su Jėzumi. Tai sukėlė įtarimą belgams darbdaviams, kurie nekentė katalikų ypač už tai, kad misionieriai atkakliai siekė įdiegti Afrikos gyventojams, kad jie nėra žemesni už baltaodžius. Kadangi Izidorius atsisakė nusiimti savo škaplierių ir nustoti skelbti Evangeliją, jo darbdaviai baltaodžiai jį žiauriai sumušė ir paliko mirti. (DŽ / Aleteia)
