Paieška

Vatican News

Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – Devintinės

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

DIDŽIAUSIA DOVANA

Po duonos ir žuvų padauginimo Jėzus, stebuklingai pamaitinęs Jį sekusias minias, Kafarnaumo sinagogoje kalbėjo apie ką tik regėtą stebuklą. Šio pasakojimo ištrauką Bažnyčia šiandien skaito Šventųjų Mišių metu. Praktiškai visa Jėzaus kalba buvo sukoncentruota šiame sakinyje: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“.

Šis teiginys Jėzaus klausytojus nustebino ir nuvylė: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Atsakymą Išganytojas davė jau vėliau, kai Paskutinės Vakarienės metu paėmė duoną ir vyną ir juos padalino mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas… Imkite ir gerkite, nes tai yra mano kraujas, kuris už jus išliejamas“.

Šie esminiai prieš du tūkstančius metų nuskambėję žodžiai kasdien atkartojami visame pasaulyje, kad tai, ką pasakė mūsų Viešpats, įvyktų dabar tikinčiųjų širdyse ir atneštų jiems dievišką palaimą. Drauge, suvokiant, jog visa tai vyksta kasdien, atsiranda pripratimo pavojus, todėl, siekiant jo išvengti, šiandien Bažnyčia švenčia Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę.

Žodžiai apie Kristaus Kūną ir Kraują, tapusius mūsų maistu, veda į mūsų tikėjimo esmę. Jais parodoma Dievo meilė žmogui, mes esame kviečiami suvokti savo tikėjimą ne kaip asketišką mums išdėstytų tiesų pripažinimą, bet kaip gyvą santykį, glaudų ryšį su pačiu Dievu. Valgyti ir gerti Viešpatį: terminai labai konkretūs, netgi savotiškai žiaurūs, tačiau iš vienos pusės žvelgiant, jais parodoma, kaip labai žmogui reikia Dievo, o iš kitos – kokią meilę Dievas parodė, norėdamas numalšinti šį autentišką žmogaus alkį ir troškulį. Jėzus pranašystėse buvo pavadintas Emanueliu – „Dievu su mumis“. Eucharistija kaip tik ir yra šios pranašystės išsipildymas: Dievas yra su mumis iki pat galo, visiškai atiduodamas save, tapdamas viena su mumis.

Žinoma, tai iš pagrindų keičia mūsų gyvenimą. Žmogus nebėra paliktas vienas, priverstas kovoti su savais vaiduokliais ir baime, blaškydamasis tarp kankinančių prisiminimų ir neaiškių perspektyvų. Galime sakyti, jog Eucharistijoje mes atrandame savo dabarties, harmoningai susijusios su mūsų praeitimi ir ateitimi, įprasminimą.

Visuomet yra žmonių, žvelgiančių į savo praeitį, kaip į istorinį dalyką, prisimenant ją su šviesiu ilgesiu, ir, lyginant su dabartimi, jiems atrodo, kad praeitį reikia tik apraudoti, ignoruojant ar pamirštant visas blogybes ir suklupimus, matant tai, kas praėjo, tarsi aukso amžių, kuomet viskas buvo gražu ir viskas sekėsi.

Yra ir tokių žmonių, kurie dabartį mato, kaip vienintelę gyvenimo apraišką, kabindamiesi į ją su maniakišku užsispyrimu, stengdamiesi išspausti iš jos visa, kas atrodo vertinga ir įmanoma, nesiskaitant su tuo, kokią kainą už tai teks užmokėti.

Dar kiti entuziastingai žvelgia į ateitį, ten matydami tik nesiliaujantį progresą arba priešingai: bijodami, kad dabarties problemos gali dar labiau išaugti ir jie nebepajėgs jų nugalėti…

Tuo tarpu Eucharistija įgalina atrasti teisingą santykį su laiku. Ji primena praeitį, kad neužmirštume didžiausios dovanos: Dievas taip pamilo pasaulį, jog siuntė savo Sūnų išgelbėti žmonijos. Drauge Eucharistija ragina neraudoti dėl praeities, nes visa, kas geriausia yra atiduota mums dabar – tai Dievo meilė, gyva ir veikianti mumyse. Negana to: Dievo meilė yra pati tikriausia mūsų ateities garantija, ir todėl mes į ateitį žvelgiame ne su baime, o su viltimi.

Sakyčiau, jog didesnės dovanos nebuvo galima tikėtis… (mons. Adolfas Grušas)

2020 birželio 13, 13:30