Paieška

Kunigas Rytis Baltrušaitis  Kunigas Rytis Baltrušaitis   Istorijos

Kun. Rytis Baltrušaitis: „Centrinė ašis niekur nedingo“

„Aš vis tiek po Mišių laiminau su tokia mintimi, kad „Dieve, tegul per šias užrakintas duris, per šitą aukštą mūsų parapijos tvorą tas palaiminimas eina į tuos namus, į žmonių gyvenimus ir kur tik palaiminimas gali nueiti“, – pasakoja Alytaus šv. Kazimiero parapijos klebonas Rytis Baltrušaitis, kalbėdamas apie laiką, kai dėl ribojimų kartu su bendruomene negalėjo švęsti liturgijos. Kunigas sako, kad šis laikas leido atsidėti visų pirma neskubiai ir nuoširdesnei asmeninei maldai. O taip pat ir laiškų rašymui ranka, kurio pagausėjo paskelbus „Laiškas kunigui“ iniciatyvą.

Šalyje paskelbus karantiną, buvo pasigedusių didesnio Bažnyčios vaidmens ir aktyvesnio pastoracinio darbo šioje neįprastoje situacijoje. Ar jūs pritartumėte tokiai nuomonei?

Buvo keli solidūs raštai iš Lietuvos Vyskupų konferencijos, kuriuos atskiram klebonui, rektorato vadovui ar vienuolijų žmonėms perskaičius labai buvo aišku, ką daryti ir ko nedaryti. Jeigu Vyskupų konferencija, atskiri vyskupai būtų ėmę nuolat rašyti ir tam tikra prasme pliurpti, tai būtų buvę kažkaip keista.

Atskiros parapijos ar bendruomenės priklauso nuo kiekvienos bendruomenės vadovo, nuo jo lyderystės ir nuo jo prasmės matymo kalbėti, veikti, rašyti. Viešojoje erdvėje pasirodė ir gan keistų straipsniukų, komentarų arba kritikos minčių iš atskirų asmenų pusės, kurie galėjo tikrai susilaikyti. Žinau, kad ir dvasiškių tarpe buvo tokių rankas nuleidusių, nusivylusių. Tai, turbūt, toks žmogus vargu ar galėjo kitiems padėti, nes jeigu aklas veda aklą, tai abu įpuola į duobę. Bet per visą Lietuvą mačiau daugybę puikių pavyzdžių, vienas iš jų – tiesioginės šv. Mišių transliacijos. Manau, kad daugybė kunigų tikrai bendravo per socialinius tinklus, telefonu su žmonėmis, ėmėsi kitų iniciatyvų. Pasaulio kontekste gal atrodo, kad Bažnyčia lyg ir tyli, bet mūsų rūpestis visų pirma yra ta bendruomenė, kuriai esame skirti.

Praėjus trims karantino savaitėms jautėsi gal didžiausias nuotaikų duobės gylis. Bet žmonės sako, aštuntą valandą vakare išgirsti, kaip parapijos bažnyčios varpas skamba, ir supranti, kad ta centrinė ašis niekur nedingo. Tai man buvo atsiliepimas į daugybę tų iniciatyvų, kurias aš ir kiti mėgino plėtoti.

Tikriausiai sudėtingiausia buvo vyresnio amžiaus žmonėms. Nors intencija gera, tačiau dėl ribojimų jie nebuvo laukiami viešosiose erdvėse.

Turbūt vyresniam ir netikinčiam žmogui šitas laikas galėjo būti tikrai tam tikra prasme siaubo laikas. Vyresniam tikinčiam žmogui jis taip pat nebuvo lengvas ir emociškai, ir fiziškai. Tačiau tikintys tikrai dar labiau suintensyvino savo maldos gyvenimą ir manau, kad tai buvo labai stiprus užnugaris visiems, ypač tiems, kurie turėjo eiti į darbus. Vyresnių žmonių malda tikrai rimtas, gerąja prasme šarvuotas skydas visoms parapijoms, Lietuvai ir visam pasauliui.

Jeigu žmogus mėgsta skaityti, tai jam buvo dovana šitas laikas. Tam, kuris nemėgsta skaityti, buvo sunku. Žiūrėdamas kai kurias laidas net ir nesirgdamas galėjai apsirgti nuo tam tikros varomos psichozės. O vyresni žmonės vis tiek prie to televizoriaus prisiklijavę ir kai kam bent jau kai kurios stogo čerpės iškrito nuo informacijos gausos bei sukeltos kartais tikrai dirbtinės įtampos. Aišku, daug priklauso ir nuo paties žmogaus būdo. Ir, be abejo, yra šimtai liudijimų, kad žmones gelbėjo Marijos radijas.

Kaip galvojate, kaip atrodys Bažnyčia pasibaigus karantino laikotarpiui? Ar sugrįšime tokie patys į pradinį tašką, kokie buvome anksčiau, ar kažkas keisis?

Sunku pasakyti, kaip bus. Bet tam tikrą laiką tikrai būsim dėkingesni Dievui ir vieni kitiems, kad mes esame ir galime rinktis. Kai pradėjome vėl kartu švęsti šv. Mišias, pagal reglamentą buvo likę penkios laisvos vietos Bažnyčioje šiokiadienio vakarą. Tai nepaprastas jausmas. Didžioji dalis žmonių verkė per Mišias ir eidami Komunijos. Ateina žmogus ir jam rieda ašaros. Tokia Velykų ryto tikrovė, kaip kad vienoje giesmėje giedame, kad „nesulaikom švento džiaugsmo ašarų“. Paskui pabaigoje užgiedojom „Šventuoju Prisikėlimu“, tai pradžioje jaučiau, kad visi užgiedojo, o paskui tik vargonininkė girdėjosi, dar keli žmonės ir šnypštimas į nosines – žmonės verkė. Tai rodo, kad jiems tai yra labai brangu ir vertinga. Ir aš sau ir visiems linkiu, kad labiau vertintume šią didžiulę dovaną. Mūsų nepersekioja, mums nereikia bėgti iš savo krašto dėl savo tikėjimo. Ačiū Dievui! Tai linkėčiau, kad labiau vertintume, būtume dėkingesni ir atsakingesni vieni už kitus.

Dar vasario mėnesį, atsiliepdamas į popiežiaus mintis apie už šventoriaus ribų išeinančią Bažnyčią, paskelbėte apie iniciatyvą „Laiškas kunigui“. Kvietėte negalinčius arba nenorinčius susitikti gyvam pokalbiui parašyti Jums laišką. Kodėl jums tokia iniciatyva atrodo svarbi ir kodėl svarbu, kad laiškas būtų rašytas ranka?

Esu rašto kultūros žmogus, mieliau sprendžiu visus klausimus raštu. Ir kai kuriuos žmones tai labai erzina, bet jeigu žinau, kad labai erzina, tada jau sprendžiu žodžiu, telefonu ar susitikimu, bet man pačiam labai smagu rašyti. Vienos adoracijos metu, iš niekur nieko, tikrai kaip įkyrus prabudęs pavasarinis uodas pradėjo zysti mintis, kad reikia imtis tokios iniciatyvos. Galvoju, kodėl tokios įkyrios mintys man trukdo melstis per adoraciją? Vėliau sugrįžęs adoruoti sakau: „Jei ši mintis nuo Tavęs – kaip tai turėtų būti?“. Ir keista, bet pirmoji mintis buvo, kad tai prisidės prie lietuvių kalbos kultūros. Nes ranka rašytame laiške žmogus nerašys be lietuviškų rašmenų, rašymas ranka žmogų skatins pasverti kiekvieną sakinį, nes delete mygtuko nespustelsi, o jeigu pribraukysi, tai nelabai stilius bus. Tai paskatins stabtelti, išgryninti mintį, kad nebūtų tokio rašmeninio vandens, tik esminiai dalykai. Ir buvo svarbu, jog tai galimybė žmonėms, kurie, pavyzdžiui, gyvena kažkur atokiai, kur parapija aptarnaujama ir kunigas nuolat skuba. Arba kaip tik gyvena tokioje miesto parapijoje, kur per daugybę darbų kunigas negalėtų prieiti, ar žmogus nedrįsta, o gal susitikti akis į akį būtų drovu, psichologiškai per sunku.

Esu įsipareigojęs per mėnesį į gautus laiškus atsakyti. Tikrai nešioju maldoje žmonių užduotus klausimus, ir paprastai, kai parašau laišką, ant šv. Rašto padedu ir sakau: Dieve, laimink šitą žmogų su jo visu gyvenimu. Tiesiog duok savo šviesos“. Tų laiškų atvirumas man tikrai įrodo, kad šitos laiškų pastoracijos reikia. Ir, kadangi pats laiško rašymas man yra malonus pomėgis, taip aš galiu tikrai pasitarnauti žmonėms.

Ačiū už pokalbį

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

2020 gegužės 10, 14:54