Paieška

Vatican News
 (LEV)

Kristaus žengimas į dangų (Šeštinės)

Jėzus nepasitraukė į nepasiekiamas aukštybes ir nepasislėpė neįžengiamame visatos kampelyje, bet tapo dar artimesnis mums. Jei iki tol jis buvo su mokiniais, dabar Jis yra savo mokiniuose. Jis įžengė į kūrinijos esmę ir kartu mus visus veda aukštyn.

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16–20)

JIS MUMYSE

Mokiniai sugrįžo į Galilėją ir susirinko ant jiems gerai žinomo kalno. Ten jiems ir pasirodė Jėzus, kurį pamatę, apaštalai parpuolė ant žemės.

Matuojant pagal žmonių logiką, Jėzus palieka žemę, turėdamas deficitinį biudžetą: jam liko tik vienuolika išsigandusių ir pasimetusių mokinių bei būrelis drąsių ir ištikimų moterų. Visi jie sekė Jėzų trejus metus Palestinos keliais ir, nors iš girdėto mokymo nesuprato labai daug, tačiau labai Jį mylėjo. Dabar mokiniai atėjo paskutiniam susitikimui ant aukšto kalno.

Vis dėlto tai yra vienintelė garantija, kuri Viešpačiui yra reikalinga. Jis gali ramiai grįžti pas Tėvą, žinodamas, jog yra mylimas, tegul ir ne iki galo suprastas. Jėzus žino, kad tie vyrai ir moterys Jo neužmirš.

Vis dėlto, „kai kurie dar abejojo“…

Išganytojo žengimas į dangų – tai nepaprastas ir nelogiškas, kupinas pasitikėjimo dar tebeabejojančiais mokiniais veiksmas. Jis nepasilieka dar kuriam laikui, kad geriau paaiškintų situaciją, nušviestų iki tol nesuprastus dalykus. Viešpats pasielgia priešingai, patikėdamas savo žinią vis dar abejonių kupiniems žmonėms. Juk neegzistuoja tikras tikėjimas, kuriame nebūtų abejonių. Abejonės - tai tarsi vargšai, kurių, anot Išganytojo, visuomet turėsime savo tarpe.

Vis dėlto, jei mes stengiamės tas abejones išsklaidyti, drąsiai ieškodami atsakymo, jos iš tariamų tikėjimo priešų tampa tikrais tikėjimo gynėjais, apsaugodamos nuo paviršutiniškų atsakymų ir jau parengtų frazių, kurios skamba labai gražiai, tačiau nieko negali pasakyti širdžiai. Jėzus patiki savo svajones vienuolikos mokinių silpnumui, o ne išmintingųjų žinioms, palieka tiesą abejojantiems, užsidariusius ir bijančius žydų keršto ragina keliauti iki žemės pakraščių. Dievas tiki mumis, negalinčiais pasigirti tvirtu tikėjimu.

„Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite“…

„Tad“… nepaprastas ir nuostabiai gražus žodis. Jis reiškia: mano galybė priklauso jums, kiekvienas man rūpintis dalykas nuo dabar rūpi ir jums, nuo dabar jūs esate mano ženklas. „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. Mes visi esame siunčiami… ne tam, kad visus surikiuotume į eilę ir parengtume žengti pro bažnyčios duris, bet kad jie kartu su mumis gyventų Kristumi.

Šis uždavinys aiškiai prašoka mūsų jėgas, todėl Išganytojas taria paskutinius savo testamento žodžius: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Su jumis, visada, reiškia: „Jūs niekada nebūsite vieni“.

Kaip tik taip Bažnyčia supranta Jėzaus įžengimą į dangų. Jėzus nepasitraukė į nepasiekiamas aukštybes ir nepasislėpė neįžengiamame visatos kampelyje, bet tapo dar artimesnis mums. Jei iki tol jis buvo su mokiniais, dabar Jis yra savo mokiniuose. Jis įžengė į kūrinijos esmę ir kartu mus visus veda aukštyn, kaip jėga, atverianti kelią į spindulingą ateitį.

Ir mes visi einame tuo keliu…

Adolfas Grušas

2020 gegužės 23, 12:51