Paieška

Vatican News
2020.04.13 Vangelo del giorno risurrezione Cristo Risorto mirofore donne al sepolcro Pasqua

Ketvirtasis Velykų sekmadienis

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“. Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. (Jn 10 1–10)

ATVIRI VARTAI

Šio sekmadienio Mišių Evangelija – tai vienas iš tų Šventojo Rašto fragmentų, kuriuos norisi tyliai, pašnibždomis vis skaityti iš naujo, nes čia kalbama apie labai svarbius ir intymius dalykus, nusakančius Kristaus ir Jo mokinių tarpusavio santykius. Jie atskleidžia mums Jėzaus žodžių grožį ir stebina visąlaik naujai įžvelgiama prasme.

Jėzus kalba apie save, kaip apie ganytoją, apibūdindamas save ir kiekvieną kitą ganytoją penkiais veiksmažodžiais: jis įeina pro vartus, kiekvieną avį šaukia vardu, išsiveda avis, eina jų priešakyje ir joms duoda gyvenimą. Iš tiesų labai gera galvoti apie Dievą kaip tik taip, suvokti, kad Dievas nesislepia nuo mūsų, kad pažįsta kiekvieną, nori, kad būtume laisvi ir autentiški, visuomet palydi ir keliauja kartu su mumis, kad mums visiems dovanotų grožį ir laimę – „kad turėtume gyvenimą“.

Tuo tarpu apie avis Jėzus sako, kad jos pažįsta ganytoją, klausosi jo žodžių ir jį seka. Iš tiesų tai labai gražus apibrėžimas, koks turėtų būti mokinys. Jėzui mes ir esame reikalingi tokie: mokantys išgirsti ir atpažinti Jo Žodį netgi tarp tūkstančių mus supančių ir kurtinančių riksmų, pasiruošę eiti Jo keliais visur, kur tik Jis eina.

Galiausiai Viešpats prabyla apie plėšiką, kuris „vagia, žudo ir naikina“. Jį mes visi gerai pažįstame. Šis plėšikas darbuojasi nuolat. Jis vagia mūsų širdyse pasėtą žodį, žudo ir naikina jį, pasinaudodamas triuškinančia baimės jėga ir klastinga puikybės pagunda.

Atrodytų, pakanka šių kelių eilučių, kad galėtume nusakyti krikščioniško gyvenimo esmę ir patirtį, tačiau tai dar ne viskas, nes visa tai galėtų ir likti tik gražiais žodžiais. Iš tiesų centrinis šios Evangelijos ištraukos įvaizdis yra vartai.

Avys naktį praleidžia aptvare, tačiau, patekėjus saulei, privalo iš jo išeiti. Jėzus pats apie save pasakė: „Aš – pasaulio šviesa“. Jis yra mūsų saulė, kuri nušviečia nakties tamsybes. Jis yra vartai, per kuriuos eidami, galime išeiti iš vergystės tamsos į gyvenimo šviesą. Jis - vartai tarp dangaus ir žemės, vartai, pastatyti ant Golgotos iš kryžiaus medžio, vartai, per kuriuos galima išeiti, pabėgant iš netikrų ganytojų kalėjimo. Jėzus yra visuomet atviri gailestingumo, atleidimo ir meilės vartai.

Mums nereikia belstis į tuos vartus…

Jie visuomet yra atviri…

Jie laukia mūsų…

Reikia tik padaryti pirmą žingsnį. (Mons. Adolfas Grušas)

2020 gegužės 02, 16:32