Paieška

Vatican News

Žmogaus vienatvė, Dievo vienatvė

Artėjant Velykoms, pasauliui išgyvenant karantiną, siūlome br. Timothy Radcliffe’o, buvusio dominikonų ordino vyresniojo, pamąstymą.

Prieš kelias dienas, laukdamas Tel Avivo oro uoste prie kontrolės posto, užsižiūrėjau į vaikiną, kuris stovėjo priešais mane. Kaskart, kai eilė pajudėdavo porą žingsnių į priekį, jis pastatydavo vieną savo lagaminą pusantro metro prieš save, kitą – tokiu pat nuotoliu už savęs, kad niekas negalėtų prie jo prisiartinti. Jis turėjo tam pagrindą, tačiau kartu tai atrodė kaip stiprus šių dienų ženklas, ką virusas reiškia milijonams žmonių – izoliacija, atstumo laikymasis. Kitų buvimas gali tapti grėsme mums, ir kiekvienas mūsų esame grėsme kitiems. Taip pamąstymą pradeda dominikonas Timothy Radcliffe. Jis rašo, kad izoliacija gali būti baisiau už mirtį. Visi bijome mirti, nors kai kuriems mirtis ateina kaip lauktas palengvėjimas. Tačiau izoliacija kenkia mūsų žmogiškumui – seneliai atskirti nuo anūkų, mylimieji – vienas nuo kito. Mūsų gyvenimas sudarytas iš nuolatinių abipusių kontaktų – nuo minimalių iki intymių. O šiandien, grasinant virusui, gyvas kontaktas gali tapti mirtinu.

Timothy Radcliffe kalba apie Jėzaus vienatvę. Krikščioniško tikėjimo šerdyje glūdi žmogaus mirtis, išgyventa visiškoje atskirtyje. Jis buvo iškeltas ant kryžiaus virš minios, be jokio kontakto, paverstas nuogu objektu. Atrodė, jog jautėsi atskirtas nuo Tėvo, jo paskutiniai žodžiai, pasak Morkaus ir Mato evangelijų, buvo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tą akimirką jis ne tik apglėbė mūsų mirtis. Jis prisiėmė mūsų visų vienatvę, kurią šiandien išgyvena milijonai žmonių.

Izoliacija buvo juntama jau naktį prieš jam mirštant. Jėzus subūrė aplink save artimiausius draugus, ir tą, kuris jį išdavė, ir Petrą, savo uolą, kuris ruošėsi jo išsiginti, ir kitus, kurių dauguma nuo jo nusisuko. Tokiu negailestingu metu jis padarė trikdantį gestą: paėmė duoną, vyną ir tarė: „Tai yra mano kūnas ir tai yra mano kraujas, išlietas už jus“. Tada, kai bendruomenė byrėjo, kai kiekvienas rengėsi savarankiškai pasitikti rytojų, Jėzus pažadėjo naują komuniją, naują bendrystę, stipresnę už išdavystę, bailumą, kurios niekas negalėtų sunaikinti, net mirtis. Kai bažnyčios uždarytos, liturginės apeigos laikinai sustabdyta, tas pažadas išlieka, o auka tebeaukojama.

Ir nors virusas gali mus atskirti fiziškai, krikščionys tiki, kad mūsų vienatvė bus apglėbta bendrystės, peržengiančios visas kliūtis. Prisikėlęs Viešpats ateina pro duris, kur mokiniai buvo užsidarę, juos išlaisvindamas iš baimės ir vienatvės.

Net jei negalime dalyvauti Eucharistijoje, galime siųsti bendrystės simbolius: pristatydami ar dovanodami maistą tiems, kas nespėja dėl darbo ar negali jo įsigyti, nes negali išeiti iš namų, dainuodami ir grodami kartu balkonuose, kai muzika apkabina kiekvieno vienatvę. Tai maži gestai, kurie gali atskleisti gilią bendrystę.

Eucharistija primena tai, ką Jėzus atliko mirties akivaizdoje, pasipriešindamas kraštutinės izoliacijos grėsmei. Br. Timothy Radcliffe pasakoja tą ypač aiškiai pajutęs, kai aukojo Mišias Sirijoje, 10 km nuo fronto, tolumoje aidint šūviams. Ore tvyrojo smurto grėsmė, tačiau Mišių auka, kurios niekas negalės sunaikinti, ir giesmės grąžino viltį.

Kai negaliu prisijungti prie bendruomenės, Dievas išlieka, kaip rašė Šv. Augustinas, mano vidinėje gelmėje. Jei jaučiuosi vienišas, nesu vienas, nes manyje yra Kitas.

2020 balandžio 03, 15:41