Paieška

Vatican News
2020.03.23 Crocifissione

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis

Jis pats sutiko būti prikaltas ir mirti toje nešlovės vietoje, kad būtų kartu su mumis ir toks, kaip mes, norėdamas, kad mes būtume su Juo ir tokie, kaip Jis.

Atėję į vietą, vadinamą Golgotą (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą; ir ten pat susėdę sergėjo jį. Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės. Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! jei tu esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“[...]

Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli, Eli, lema sabachtani?“, tai reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ Kai kurie iš ten stovinčių, tai išgirdę, sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. Kiti kalbėjo: „Liaukis! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“. Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsidarė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27,33-54)

MIRĘS IŠ MEILĖS

Šią savaitę Kristaus kančios aprašymo klausomės dukart. Tai pasakojimas apie iš meilės mirštantį Dievą. Jame viskas sukasi apie du dalykus, kurie nesunkiai atrandami kiekviename gyvenime: meilę ir skausmą. Tai universali kalba, suprantama kiekvienam žmogui.

Tiesa, tai ant Golgotos pirmas suprato ne vienas iš Jėzaus mokinių, bet pagonis, svetimšalis kareivis. Jėzui mirštant pirmąjį tikėjimo išpažinimą atliko šimtininkas, tas kuris buvo priverstas prižiūrėti mirties bausmės vykdymą: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ Šimtininkui nereikėjo matyti nuo kapo angos nusiritinančio akmens ar spindinčios šviesos, apgaubusios Jėzaus kapą, jis nelaukė išauštančio Velykų ryto, sušvitusio niekad iki tol neregėtai skaidria saule. Tada, apsuptas penktadienio popietės sutemų, matydamas ant kryžiaus skersinio kabantį išniekintą negyvą kūną, šis, jau daug mirčių matęs karys sako: „Jis buvo Dievo Sūnus“.

Tokia mirtis tolygi apreiškimui, nes mirti iš meilės yra dieviška. Mūsų Dievas yra kitoks, negu kiti dievai, į kuriuos iki tol tikėjo žmonės. Jis viską pradeda ne nuo iškilmingo pasirodymo, bet nuo kryžiaus. Jis pats sutiko būti prikaltas ir mirti toje nešlovės vietoje, kad būtų kartu su mumis ir toks, kaip mes, norėdamas, kad mes būtume su Juo ir tokie, kaip Jis.

Ant kryžiaus Dievas parodo, ką Jis iš savo meilės nori duoti žmogui, kuris taip pat yra nuolat kryžiuojamas daugybės rūpesčių ir skausmų. Meilė žino daug įsipareigojimų, tačiau pagrindinė pareiga – būti kartu su tuo, kurį myli, taip, kaip motina budi prie sergančio vaiko ir sutiktų pati susirgti, kad tik jos vaikas pasveiktų. Dievas Kristaus asmenyje žengia į mirtį, nes ten eina kiekvienas Jo vaikas. Dievas miršta, kad per mirtį žmones nusivestų su savimi. Kryžius – tai meilės bedugnė, kur suprantame, kaip Dievas myli.

Visame tame yra kai kas gluminančio. Dievas plauna žmonėms kojas, tačiau jie tokios meilės dar nesupranta, duoda savo Kūną valgyti, tačiau jiems to vis dar negana. Galiausiai matome savo Dievą ant kryžiaus, nuogą ir suniekintą, ir kažkokia gėda verčia sukti žvilgsnį šalin. Vis dėlto, vėl pažvelgę į kryžių, galime matyti išskėstas rankas, kurios kalba mums apie meilę. Meilę kiekvienam iš mūsų… Kraujuojantis Viešpats šaukia, o gal tik šnabžda, kad tik neišgąsdintų manęs, nebūtų įkyrus: „Myliu tave“…

Ar mes suprantame, kad taip gali mylėti tik Dievas?…

(Adolfas Grušas)

2020 balandžio 04, 17:10