Paieška

Jeruzalės Velykų ugnis Ukrainoje Jeruzalės Velykų ugnis Ukrainoje 

Patriarcho Baltramiejaus Velykų žinia: esame pakeleiviai, priklausome Kristui

Sekmadienį milijonai Rytų krikščionių dėl koronaviruso negalėjo dalyvauti Prisikėlimo pamaldose. Pagrindinės ortodoksų iškilmės Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilikoje Jeruzalėje švęstos už uždarų durų. Velykų ugnis, pagal Rytų Bažnyčių tradiciją įžiebta Prisikėlimo vigilijoje prie Kristaus kapo, specialiais skrydžiais iš Izraelio nugabenta Ortodoksų Bažnyčioms į daugelį kraštų.

„Kartu skelbiame: „Jis tikrai prisikėlė!““, – pasakė Atvelykio sekmadienio vidudienį popiežius Pranciškus, sveikindamas Rytų Bažnyčias balandžio 19 dieną švęstų Velykų proga. Šventasis Tėvas paragino dabartinių išbandymų metu gyventi viltimi, kurią teikia tikėjimas: „Visi esame su Kristumi prikelti naujam gyvenimui!“.

„Sunku išlikti žmonėmis be amžinybės vilties“, – Velykų laiške prašė Romai seseriškos Konstantinopolio Bažnyčios patriarchas Baltramiejus I. Pasak jo, šia viltimi ypač gyvena medikai, slaugai, savanoriai ir visi, kurie dosniai, su dideliu pasiaukojimu, išsižadėjimu ir meile tarnauja nuo koronavirusio kenčiantiems broliams. Jie šioje nenusakomoje krizėje skleidžia prisikėlimo ir vilties kvapą. Jie yra tie gerieji samariečiai, kurie, nepaisydami pavojaus gyvybei, tepa sužeistųjų žaizdas gydančiu aliejumi ir vynu. Jie yra kirėniečiai sergantiems koronaviruso golgotoje.

Pasak Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus, kurio Velykų laišką paskelbė Vatikano dienraštis „l‘Osservatore Romano“, koronaviruso pandemija parodė, koks trapus žmogus, kaip paprastai jį užvaldo baimė ir neviltis, koks silpnas jo supratimas ir pasitikėjimas savimi, kokia nepagrįsta nuomonė, kad mirtis yra galutinis įvykis jo gyvenime, kad teisingas santykis su mirtimi – bandyti ją užmiršti ar atitolinti.

Patriarchas, sugretinęs Kristaus prisikėlimą ir mūsų pačių „prisikėlimą kartu su Juo“, rašo, jog tikėjimas prisikėlimu nereiškia mirties, skausmo ir kryžiaus tikrovės pasaulio gyvenime neigimo.

Neatmeskime šios kietos tikrovės, bet ir nebandykime naudodamiesi tikėjimu kaip „psichologine priedanga“ slėptis nuo mirties. Mes juk žinome, kad dabartinis gyvenimas nėra gyvenimo pilnatvė, nes esame pakeleiviai: mes priklausome Kristui ir einame link Jo amžinosios Karalystės. Skausmas ir mirtis mums akivaizdūs, bet ne mirtis, o galutinis mirties sunaikinimas yra paskutinė tikrovė. Dievo karalystėje nėra skausmo ir mirties, bet gyvenimas be galo.

Tikėjimas į Kristų leidžia kantriai ištverti visus sunkumus. „Kristus yra tasai, kuris išgydo nuo visokio blogio ir išgano nuo mirties. Jis dėl mūsų kentėjo, mums atskleidė, kad Dievas visuomet mums padeda, kad Dievo Tiesai esmiškai priklauso jo meilė žmonėms (filantropija).

Patriarchas Baltramiejus, sveikindamas tikinčiuosius su Kristaus Priskėlimo švente, kvietė prisiminti giesmės žodžius: „Prieš tavo garbingąjį kryžių žmogus bijojo mirties; po tavo šlovingosios kančios mirtis bijo žmogaus“. (SAK / Vatican News)

2020 balandžio 20, 12:02