Apleistos bažnyčios atgimimas
Kostiantyn Chavaga – Lvovas
Stanisław Żak gimė šeimoje, kilusioje iš Vakarų Ukrainos, kuri iki Antrojo pasaulinio karo buvo Lenkijos sudėtyje ir kur gyveno nemažai lenkų katalikų. Lenkijoje komunistinė valdžia juos perkėlė į šalies regionus, kurie anksčiau priklausė Vokietijai. Naujoje vietoje, Racławice Śląskie miestelyje, bažnyčioje, kuri anksčiau priklausė liuteronams, perkeltieji lenkai pasikabino Bišče Dievo Motinos ikoną ir prieš ją karštai meldėsi.
Stanisławas žinojo apie Bišče kaimą rytuose, iš kurio komunistų valdžia privertė išsikelti jo tėvus. Bažnyčia, kurioje iš pradžių buvo saugomas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, buvo sudeginta karo pabaigoje kilusių etninių konfliktų metu. Iš tėvų pasakojimų Stanisławas žinojo visų gimtojo kaimo gyventojų vardus ir pavardes. Jis prisimena ukrainietę močiutę, kuri jį mokė kalbos. Tačiau ryškiausiai jis prisimena artimųjų pasakojimus apie Švč. Sakramento bažnyčią ir išgelbėtus šventuosius paveikslus.
Negalėjo pasielgti kitaip
„Kai bažnyčia buvo padegta, ten nuėjo mano teta, kuri valydavo bažnyčią ir ji žinojo, kur buvo saugomi tabernakulio raktai. Iš bažnyčios ji išnešė dvi taures ir Švenčiausiąjį, suvyniojo į staltiesę ir paslėpė juos savo sesers namų rūsyje. Visą naktį abi moterys meldėsi ir adoravo Švč. Sakramentą. Auštant mano teta išsiuntė savo dukterį, kad nuneštų Švč. Sakramentą į kitą kaimą, kur slėpėsi jų klebonas kunigas Filip Zając. „Jei atėjai su Švenčiausiuoju iki čia, nuneškime jį į bažnyčią“, – pasakė jai kunigas. Tada jis paėmė Švenčiausiąjį ir kartu su mergaite nunešė į bažnyčią. Paskui paprašė jos padėkoti mano tetai, kuri pranešė, kad liko gaisro nepaliesti Bišče bažnyčios paveikslai, nes ugnis užgeso priešais altorių“, – pasakoja kunigas Stanisław Żak.
Kunigas Filipas nutarė išgelbėti stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą ir kitus paveikslus iš Bišče bažnyčios. Paprašė pagalbos vieno Vermachto karininko, Georgo Franzo Moravеco, kataliko, kuris prieš karą mokė muzikos ir grojo vargonais vienoje Miuncheno bažnyčioje.
Moravеc pakvietė keturis kareivius ir kartu su jais nuvyko į Bišče, surado paveikslus ir išgabeno. Jie rizikavo gyvybėmis. Kai juos pakeliui sustabdęs gestapas paklausė, ką jie gabena, Moravec atsakė, kad Bišče paveikslai turi būti perkelti į muziejų Vokietijoje. Taip juos išgelbėjo. Po karo į Lenkijos pietvakarius perkelti lenkai išsivežė paveikslus ir Bišče Dievo Motinos ikona atsidūrė naujoje vietoje, Racławice miestelio bažnyčioje. Ją išgelbėjęs karininkas Georg Franz Moravеc 1975 m. ją surado naujoje vietoje ir iki mirties 2005 m. jis reguliariai atvykdavo į Racławice.
Dievui nieko nėra neįmanoma
Kunigas Stanisław Żak atliko pastoracinę tarnystę Lenkijoje, Anglijoje ir JAV. Jis visada svajojo nuvažiuoti į Bišče, tačiau sovietinė valdžia nedavė jam vizos. Tik po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo ir po šv. Jono Pauliaus II vizito 2001 m. kunigui Stanisławui pavyko pasiekti protėvių žemę.
„Artėdamas prie Bišče, mačiau nugriautą bokštą ir medžius, augančius iš bažnyčios stogo“, – prisimena kunigas. Bažnyčios durys buvo užkaltos senomis lentomis, tačiau jam pavyko įeiti. „Suklupau priešais pagrindinį altorių ir pajutau keistą jausmą. Atėjo mintis, kad reikia kažko imtis, kad ši bažnyčia būtų atstatyta. Padariau keletą nuotraukų, o grįžęs į savo parapiją Amerikoje, papasakojau apie Ukrainą, parodžiau nuotraukas. Parapijoje turėjome Kolumbo riterius, kurie šiandien veikia ir Ukrainoje. Vienas armėnų kilmės parapijietis sako: „Tėve, turime imtis darbo“, ir išrašė 300 dolerių čekį. Atidariau banko sąskaitą ir pradėjau rinkti aukas, pasakoja kunigas.
Kunigas Andrii Reminets, Berežanų klebonas Ukrainoje, įregistravo Romos katalikų bendruomenę Bišče kaime ir 2012 m. gavo leidimą atstatyti bažnyčią. 2015 m. liepos 31 d. Lvovo lotynų apeigų katalikų vyskupijos augziliaras vyskupas Leon Malyi konsekravo atstatytą bažnyčią su ant sienų pakabintomis iki karo joje buvusių paveikslų kopijomis. Po metų buvo pastatytas naujas pagrindinis altorius, restauruotos sienos, po to – kriptos. Pernai atnaujinti keturi šoniniai altoriai.
Šiandien beveik visi Bišče gyventojai lanko pamaldas ortodoksų bažnyčioje, tačiau kai vyksta ekumeninės iniciatyvos, ateina į katalikų bažnyčią. Tai buvo seniausia lotynų apeigų katalikų šventovė Lvovo arkivyskupijoje, sako kunigas Andrii Reminets, pridurdamas, kad dabar dukart per metus, rugpjūčio 15 d. ir rugsėjo 8 d., čia vyksta didelės piligrimystės, kuriose dalyvauja buvusių parapijiečių palikuonys, atvykstantys iš Lenkijos, organizuojamas jaunų menininkų festivalis.
Kunigas Stanisław Żak toliau renka aukas ir kasmet vyksta į Bišče. Dvasininkas pasakoja, kad tiek jis JAV, tiek kunigas Andrii Ukrainoje kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį meldžiasi už visus geradarius, kurie padeda restauruoti bažnyčią, ir juokaudamas sako, kad tikisi sulaukti milijonieriaus, nes dar daug reikia nuveikti.
