Seserys benediktinės: „Pasidalinti tuo, ką įgijome, supratome, patyrėme“
Papasakokite, kaip kilo idėja imtis šios iniciatyvos ir kodėl tai svarbu?
Ses. Kotryna: Jau keleri metai brandinome šią idėją ir atėjus laiko pilnatvei galėjome pradėti savo sumanymą įgyvendinti. Benediktiniškame pasaulyje yra labai įprasta dalytis su žmonėmis, kviesti į seminarus, kursus, paskaitas. Dažnai žmonės vienuolynuose gali ir apsistoti. Mes svečių namų kol kas neturime, todėl tokiu būdu kviečiame susitikti, pasiklausyti ir pasidalyti savo patirtimi bei įgytomis žiniomis su kitais.
Ses. Paulina: Benediktiniškame dvasingume vienas iš svarbių momentų yra skaitymas, gilinimasis į Dievo žodį, Šv. Raštą, į įvairias kitas sritis kaip kad giedojimas, liturgija, menas, kultūra ir t. t. Vienas iš benediktiniško gyvenimo dvasingumo požymių – svetingumas. Schola Benedicti programa yra bandymas parodyti svetingumą kitiems pasidalijant ir pakviečiant į susitikimus. Seserys yra įgiję patirties, žinių, mokęsi ir per laiką išsikristalizavo ne tik noras sužinoti kažką naujo, bet ir mūsų pačių poreikis pasidalyti tuo, ką įgijome, supratome, patyrėme. Džiugu, kad galime pasidalyti savo žiniomis. Tai yra paskatinimas ir pačioms augti ir gilinti savo žinias. Ateinantys žmonės tiesiog neleidžia pasilikti tame pačiame lygyje. Kartais paskaitos metu atsiranda dialogas tarp to, kuris dėsto, ir tų, kurie klauso. Norisi pasakyti ačiū tiems, kurie domisi, ateina, kurie prisijungia prie šio projekto ir kaip dalyviai, ir kaip klausytojai.
Kviečiate įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, norinčius pagilinti savo tikėjimo žinias ir praplėsti krikščioniškosios kultūros pažinimą. Kokiomis temomis vyksta paskaitos?
Ses. Kotryna: Pirmiausiai orientuojamės į monastinį dvasingumą ir jam artimas temas, kaip ir minėjo ses. Paulina: liturgija, Šv. Raštas, Bažnyčios Tėvai, benediktinų šventieji, vienuolystės istorija ir kt. Tačiau esame atviros ir platesnėms temoms, kalbamės apie tai, su kuo susiduria žmonės ir mes pačios kasdienybėje.
Man, kaip menotyrininkei, labai svarbu, kad šiose paskaitose būtų atstovaujama krikščioniškajai kultūrai. Pavyzdžiui, religinis menas tampa gera platforma diskutuoti ir kalbėtis su pasauliu ar netgi su netikinčiais, nes būtent mene susitinka žmogaus kūrybos potencialas, meistriškumas su tikėjimo tiesiomis ir krikščioniškomis vertybėmis.
Schola Benedicti neseniai pradėjo pavasario semestrą. Jame laukia ne tik sesučių benediktinių, bet ir kviestinių svečių paskaitų kursai.
Ses. Kotryna: Vienas iš Schola Benedicti siekinių buvo, kad konkrečias temas dėstytų žmonės, kurie tose srityse specializuojasi, t. y. arba gilinasi akademiniame lygmenyje, arba patys tuo gyvena. Šį kartą pakvietėme diakoną VDU KTF dekaną doc. dr. Beną Ulevičių, kuris daug metų tyrinėja liturgijos slėpinius ir šia tema yra apsigynęs disertaciją. Tai tikrai žmogus, kuris apie liturgiją turi ką pasakyti. Kitas mūsų svečias šį pusmetį bus Kauno arkivyskupijos muziejaus direktorius, menotyros daktaras Darius Žukauskas. Jis visiškai šviežiai šį rudenį apsigynė disertaciją apie benediktinų meninį paveldą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Pasiklausyti šio lektoriaus apie šv. Benedikto vaizdavimą dailėje bus proga kovo mėnesį, nes benediktinai visame pasaulyje šį mėnesį švenčia savo įkūrėjo gimimo Dangui dieną, vadinamą „Transitus“ (lot. „perėjimas“, t. y. mirties dieną, minimą kovo 21-ąją).
Galima pastebėti, kad vis daugiau parapijų bei vienuolynų Lietuvoje imasi tęstinių paskaitų iniciatyvos. Kaip manote, kodėl? Kaip tai susiję su kintančiais dabartinio laiko tikinčiųjų poreikiais?
Ses. Paulina: Norima pažinti tikėjimą, o iš kitos pusės tam, kad būtų galima juo gyventi ir jį perduoti. Tie dalykai, manau, yra susiję tarpusavyje. Per tokius renginius žmonės pradeda vieni kitus pažinti. Tai bandymas iš naujo eiti į santykį tarp parapijiečių, tarp bendruomenės narių, kurie ne tik ateitų į šv. Mišias ir išeitų namo, bet ir turėtų kur kartu pabūti, paklausyti paskaitos ar išgerti puodelį arbatos. Tai – tam tikras garantas: turiu vietą, kur galiu sutikti žmonių. Taip didėja parapijos aktyvių narių skaičius ir branduolys darosi stipresnis.
Ses. Kotryna: Ir mes orientuojamės į tą tęstinumą, kad tie, kurie ieško gilesnių žinių, turėtų kur jas gauti, kad jos būtų kaip rišamoji masė, kuri sukurtų vientisą tikėjimo supratimą, formuotų vertybes. Kaip Paulius rašo Laiške efeziečiams, kad nebūtų kaip maži vaikai, siūbuojami kiekvieno vėjelio ir mokymo, tai ir mes vienai temai skiriame dažniausiai tris keturias paskaitas, ir ateity vėl prie tų pačių temų grįšime. Kaune ar Vilniuje bepigu, gali kur nori nueiti, ką nori klausytis ir surasti. Ypatingai svarbu, kad kažkas užsiimtų tokių paskaitų tęstinumu periferijose, kad žmonės žinotų, kad turi kur ateiti, o ne lauktų kaip manos iš dangaus atvažiuojančio svečio.
Dažnai galima išgirsti, kad žinios praranda anksčiau turėtą svarbą ir pagrindines pozicijas užleidžia asmeninėms kompetencijoms, nes naudojantis išmaniaisiais įrenginiais daug ką galima keliais paspaudimais rasti internete. Ar su tuo sutinkate?
Ses. Paulina: Susidaro įspūdis, kad ne žinios praranda savo svarbą, bet galima pastebėti tendenciją, kad žmonėms svarbu apie daug sričių įgauti įvairių žinių. Galbūt nėra poreikio gilintis nuosekliai į vieną kažkokią sritį, bet sužinoti iš įvairių šaltinių apie įvairius dalykus. Negaliu tvirtinti, kad tai visuotinis dalykas, yra tikrai nemažai žmonių, kurie užsiima viena sritimi ir gilinasi konkrečiai į tai.
Bet kuriuo atveju žinių, kurios patenka į išmaniuosius įrenginius ir į internetinį srautą, pradžia yra rašytiniai šaltiniai. Ir turbūt galima sakyti, kad šiuo atveju žinios, surašytos knygose, nelieka nesvarbios, jos yra tarsi atspirties taškas – suskaitmenintos jos tampa pasiekiamos ne tik konkrečios bibliotekos lankytojams ar tos knygos skaitytojams, bet visai plačiajai visuomenei.
Ačiū už pokalbį.
(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)
