Priėmiau Dievo meilę
Jože Potrpin – Liubliana
Šiomis dienomis minėtos ligonių dienos kontekste – Tone Planinšeko istorija. „Kančia gali būti tiek palaiminimas, tiek prakeikimas – tai priklauso nuo to, kaip mes ją priimame. Išbandymai, kurie lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, ir kentėjimai padeda augti dvasiškai, sielos gyvenimas praturtėja. Tačiau gali ir apsunkinti, jei į juos žvelgsime kaip į Dievo bausmę. Kančia – tai Dievo dovana, bet mes jos bijome. Galbūt dėl to, kad ją taip mažai pažįstame. Mums svarbu pažinti kelią, kuriuo Marija padeda mums sekti Jėzų ir nesuklysti. Lurde ji pasirinko paprastą piemenaitę, neturtingą, nuolat sergančią merginą, vardu Bernadeta. Ir ji labai kentėjo, nuolat apklausiama ir žeminama. Jėzus ne be reikalo paskelbė vargšus Dangaus karalystės paveldėtojais“, – sako Tone.
Sveika siela kūne, turinčiame fizinę negalią
Ar gali sveika siela gyventi ir sergančiame ar fizinę negalią turinčiame kūne? „Gimiau sveikas, buvau pirmas iš septynių vaikų ūkininko šeimoje. Dar neturėjau nė metų, kai tėvai pastebėjo, kad dėl rachito pasekmių mano nugara ėmė riestis. Tad dar prieš pradėdamas pradinę mokyklą nuolat lankiausi ligoninėse (tais laikais Slovėnijoje vaikai pradėdavo eiti į mokyklą septynerių, ji trukdavo 8 metus). Pradinę mokyklą baigiau gimtajame kaime, vėliau mokiausi profesinėje mokykloje, skirtoje fizinę negalią turintiems žmonėms, tapau siuvėju. Pradėjau dirbti odos fabrike, nors nebuvo lengva rasti darbą”, – pasakoja Tone. Iš pradžių jis turėjo problemų dėl ūgio (jo ūgis buvo 130 cm), vėliau dirbo su įvairia įranga. Tapo metų išradėju. Po dvidešimties metų išėjo į išankstinę pensiją dėl sveikatos problemų. Tada ėmė aktyviai dalyvauti Tarpkontinentinės lėtinių ligų ir negalią turinčių žmonių krikščioniškos brolijos Frater veikloje. Ėmėsi žurnalistikos, ilgus metus buvo parapijos pastoracinės tarybos narys, ruošė tikinčiuosius sutvirtinimui.
Maža saulė ar spindulys
„Viskas prasidėjo nuo tradicinio tikėjimo. Jis manyje augo, pradėjau skaityti dvasinę literatūrą, lankiau katekizmo jaunimui pamokas. Besimokydamas profesinėje mokykloje patyriau, ką reiškia tikėjimas gyvenime. Manęs vos neišmetė iš mokyklos dėl vienos knygos, kuri mano vardu atėjo į mokyklą. Į Mišias negalėjome eiti, nebent paslapčia. Tuo laikotarpiu galėjau atsisakyti tikėjimo, tačiau, priešingai, aš jį dar labiau puoselėjau. Pradėjau klausti, kokia kančios prasmė? Kodėl žmonės kenčia? Medituodamas, skaitydamas dvasinio pobūdžio knygas supratau, kad tai mano misija. Ir Jėzus kentėjo. Savo kančia atpirko pasaulį. Taip supratau, kad kančia yra aukščiausia meilės išraiška, kitaip Dievas būtų pasirinkęs kitokią. Dabar, kai prie negalios prisidėjo kitokie skausmai, problemos, aukoju visus juos Jėzui. „Kančia mus skatina gręžtis į dangų. Tačiau tai neįvyks, jei nedėsime pastangų“, – rašė man vienas kunigas kadaise. Ir jis daug kentėjo. Trumpai tariant, gavau Dievo meilę. Kartais man kas nors pasako, kad esu saulė, maža saulutė ar spindulys“, – tęsia pasakojimą Tone.
„Dažnai vadinamieji sveikieji klysta, nes nori padaryti viską už negalią turintį žmogų. Tai prasideda jau šeimoje. O aš namuose niekad negirdėjau sakant: „Tu negali, neturi to daryti, mes už tave padarysime“. Kita vertus, tiesa, kad mes sulaukiame daugiau pagalbos. Kiekvienas turi daryti tai, ką gali, ir prašyti pagalbos tik kai pats negali ko nors padaryti. Negalią turintis žmogus nėra mažiau sugebantis ar turintis specialių poreikių. Man atrodo, kad jį galima vadinti žmogumi, turinčiu ypatingą misiją. Misiją, kurią davė Dievas, kurią gauna kiekvienas žmogus. Negalia gali būti privilegija, jei ją priimame kaip Dievo dovaną, kuri mums padeda pasirinkti šventumo kelią. Negalią turintis žmogus daugeliui yra kaip saulutė, jei jam jo negalia nėra našta, jei jis mato save kaip žmogų, apdovanotą talentais. Pažįstu daug tokių saulučių“, – pasakoja Tone.
Atrado savo ypatingą misiją
Kartais pakanka padrąsinimo, kad žmogus stengtųsi atiduoti visą save. Tone sako, jog negalią turintys žmonės ir ligoniai yra ne tik žmonės, gaunantys pagalbą ir atjautą, tačiau ir patys gali tai duoti. Jis laimingas, galėdamas būti naudingas kitiems. Tone prisimena, kaip 1975 m. Brezje šventovėje vyko ligonių ir negalią turinčių žmonių susitikimas, kurio metu jis susipažino su Frater brolija, tada ir atrado savąjį kelią. Jis dalyvavo piligrimystėse, rekolekcijose, šventėse, padėdavo organizuoti renginius, parodas, koncertus, konferencijas. Europinėse ar pasaulinėse mastu vykusiose konferencijose ne kartą atstovavo Slovėnijai, liudijo susitikimuose. 2009 m. išrinktas Frater – lėtinių ligonių ir fizinę negalią turinčių žmonių krikščioniškos brolijos – vyresniuoju Slovėnijoje. Šias pareigas eina iki šiol.
Fotografija pasako daugiau nei tūkstantis žodžių
Pasak Tone, svarbu atrasti ir puoselėti turimus talentus. Fotografija – didžiausias jo džiaugsmas nuo pat mokyklos. Tą pomėgį jis įgyvendino fotografuodamas brolijos renginius, kai kurie žurnalai publikavo jo nuotraukas. Jis džiaugiasi keliomis vyskupo emerito Alojzijaus Šuštaro, kuris nebevaikšto, nuotraukomis, padarytomis išskirtinę akimirką, kai kiti fotografai po Mišių išskubėjo paskui politikus. Tone buvo oficialus vieno leidinio fotografas per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Slovėnijoje. Dabar fotografavimo įrangą dėl ligos jam per sunku nešiotis ir jis nebedalyvauja dideliuose renginiuose.
Frater: „Kelkis ir eik“
Jėzus šią frazę ištarė prieš 2000 metų, tačiau šie žodžiai žmonėms, turintiems negalią, galioja iki šiol. Tone mano, kad jie turi dalyvauti ir žiniasklaidoje, kad ši nevaizduotų jų kaip vargšų, tad jis pradėjo rengti reportažus apie įvairius renginius, ypač tuos, kur dalyvauja ligoniai ir žmonės su negalia. Taip jis atsidūrė radijuje „Radio Ognjišče“, kur jau 25 metus rengia laidą „Kelkis ir eik“. Džiaugiasi, kad čia klausytojų – kaip didelėje parapijoje parapijiečių. Laidoje jis kreipiasi į tokius kaip jis, kurie turi panašią patirtį, kalba jiems apie gyvenimą. Laida siekiama ne paguosti, bet padrąsinti sergančius, negalią turinčius žmones ir visus, kurie kenčia, kad žvelgtų į ateitį, kad atrastų savo kančios prasmę, kuo gali pasitarnautų kitiems. Pasak Tone, ligonis ir negalią turintis žmogus neturi būti tik pagalbos gavėjas, bet aktyvus veikėjas, tikėjimo ir vilties piligrimas, meilės ir Velykų džiaugsmo stebuklo liudytojas.
