Pirmasis gavėnios sekmadienis
TARNAUTI… DIEVUI IR ŽMOGUI
Pasakojimas apie Jėzaus patirtus gundymus kviečia ir mus į niekuomet nesibaigiantį darbą, tvarkant savo pačių gyvenimo prioritetus. Kitais žodžiais tariant mes esame įpareigoti apsispręsti, kaip gyvename. Jėzaus gundymai – tai drauge ir mūsų pagundos: jie kalba apie viso pasaulio kasdienybę, nors gali susidaryti įspūdis, kad visa tai buvo kažkas išskirtinio… gal dėl to, jog tai buvo Jėzaus viešosios veiklos pradžia, gal dėl neįprasto poelgio: pasitraukti nuošaliai, pasninkauti keturiasdešimt parų, tačiau tie, atrodytų, paprasti Viešpaties ir piktosios dvasios apsikeitimai Šventojo Rašto citatomis apima visą žmogiškąją būtį.
Pirmasis gundymas kalba apie žmogaus santykį su savimi pačiu ir su daiktais, suteikdamas iliuziją, kad turtai ir gerbūvis gali atnešti gyvenimo pilnatvę. Antrasis gundymas – tai atviras iššūkis mūsų santykiams su Dievu, kuomet Jį įsivaizduojame, tarsi mums tarnaujantį burtininką, tuo tarpu trečiasis primena, kaip tvarkome savo santykius su kitais žmonėmis, nuolat patirdami galybės, valdžios ar prievarta pasiektos meilės alkį.
„Liepk, kad šie akmenys pavirstų duona,“- sako Jėzui gundytojas. Aišku, duona yra neabejotina vertybė, tačiau Viešpats, atsakydamas į tai, prabyla apie aukštesnius dalykus: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Duona yra gėris, tačiau dar didesnis gėris yra Dievo Žodis. Duona duoda gyvybę, bet dar daugiau gyvybės suteikia išgirstas Dievo balsas, paskatinantis mus alkti dangaus.
Žinoma, Dievo Žodis yra Evangelija – Geroji Naujiena, tačiau drauge Dievo žodis yra ir visa kūrinija. Jei mes gyvename tuo, „kas išeina iš Dievo lūpų“, tai reiškia, kad gyvename šviesa, erdve, kiekvienu žmogumi – savo broliu, meile, nes visa tai mums ištarė Dievas.
Antruoju bandymu piktoji dvasia sukyla prieš Dievą. „Pulk žemyn“,- sako ji Jėzui, ragindama tikėti, kad Dievas padarys stebuklą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tarsi aukščiausias tikėjimo aktas – parodyti pasitikėjimą Dievu, tačiau iš tiesų tėra tikėjimo karikatūra, nes tokio poelgio esmė tėra tuščias savo paties naudos ieškojimas. Jėzus atkreipia visų savo būsimųjų mokinių dėmesį, jog nė vienas neturime teisės pasisavinti Dievo, kuris pagal mūsų užgaidas darytų stebuklus. Taip darydamas žmogus ieško ne Dievo, o tik Jo dovanų. Galime gauti daug, o prarasti viską…
„Negundyk Viešpaties, savo Dievo“ - atsako Jėzus, ir tie žodžiai stiprina mus: žinome, kad Dievas visuomet bus su mumis, tačiau taip, kaip norės Jis, o ne mes. Galbūt Jis suteiks ne viską, ko prašysime, tačiau turėsime viską, ko mums reikia.
Trečiajame gundyme velnias bando derėtis su Jėzumi: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“. Piktasis elgiasi priešingai, negu daro Dievas, nes Viešpats visas savo dovanas duoda besąlygiškai, nieko nereikalaudamas, tuo tarpu piktoji dvasia pirmiausia laukia žmogaus apsisprendimo, susiviliojus pažadais, kurių paprastai neištesi. Šiais pažadais patikėję tampame savo nuodėmės vergais, gi tarnaudami Dievui, būdami su Juo, esame laisvi, ir Jam mūsų teikiama pagarba yra ne vergų, o vaikų pagarba.
Neatsitiktinai iš Jėzaus lūpų girdime žodžius: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“, o Evangelijos ištrauka baigiama pasakojimu: „Angelai prisiartino ir jam tarnavo“. Prisiartinti ir tarnauti – tai žodžiai, apibūdinantys angelus. Galbūt per šią gavėnią kas nors iš mūsų irgi panorės pasirūpinti vargą kenčiančiu, sergančiu ar stokojančiu žmogumi, padovanodamas jam savo laiko ir širdies… tai irgi būtų panašu į prisiartinantį angelą, nušvitusį mūsų gyvenimo dykumoje…
(Mons. Adolfas Grušas)
