Paieška

Vatican News
2020.02.07 Vangelo della V domenica dell'Anno A

Penktasis eilinis sekmadienis

„Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16).

NENUGALIMA KRYŽIAUS SILPNYBĖ


Mons. Adolfas Grušas

Visi esame daugiau ar mažiau geri. Visi kažką dovanojame, paklusdami prigimties balsui, raginančiam parodyti solidarumą, ir kartais atrodo, kad toks garbingų žmonių, nors iš tiesų tai sočių ir viskuo patenkintųjų elgesys, yra pakankamas, norint įvykdyti Dievo valią.

Šio sekmadienio Mišiose girdimas Dievo žodis ragina mus į situaciją pažvelgti giliau, pamėginti aiškiau suvokti, kas yra tas gėris, kurį padaryti esame kviečiami. Bažnyčia siūlo įvertinti mūsų daromų gerų darbų motyvus ir pasekmes.

Ypač pastaruoju metu esame kreipiami į tai, kad kiekvieno gero darbo ištakose mokėtume įžvelgti „Dievą, kuriam patarnaujame silpniausiuose“. Iš tiesų tai galimybė išgyventi gailestingąją meilę sąmoningai, kilniai ir pilnai, pagal Dievo mintį. Tai tarsi mūsų aukojami smilkalai Dievo akivaizdoje. Jei dalijamės, priimame, aprengiame, duodame pastogę, aplankome, pastebime poreikius, mūsų šviesa nušvinta gyvenime, kaip užtekanti aušra.

Kai dalijamės su kitais savimi ir savo meile, mes anaiptol neužsitarnaujame kilniųjų atlygio. Tai veikiau mūsų vidinių žaizdų pagydymas. Atskleisdami sau patiems aplink esančiųjų poreikius, tarnaudami jiems, melsdamiesi už juos, mes užsitarnaujame atlygį iš Viešpaties Dievo. Tai situacija, kai mums nereikia šauktis Dievo, bet kada Jis pats ateina pas mus.

Mūsų šviesa spindės tamsybėse, o mūsų tamsybės taps spindulinga aušra, jei mes stosime prieš priespaudą, prieš neteisybę, bet kokį išnaudojimą, bet kokį šmeižtą, prieš kiekvieną tylą, su kuria susiduria prislėgta širdis, jei nepritarsime ligonių, senų arba tariamai „nenaudingų“ žmonių išstūmimui iš visuomenės. Vis dėlto derėtų prisiminti, jog meilės įstatymą peržengia ne vien tik kiti žmonės. Kartais tai pamirštame ir mes, neatpažindami mus džiuginančio Dievo Veido.

Jei mes bet kokia kaina tarnaujame teisingumui, jei turime drąsos eiti prieš srovę, rizikuodami tapti nešiuolaikiškais, elgtis priešingai daugumos nuomonei, galime būti tikri, jog mus palydės Dievo šlovė. Dievas bus su mumis, drąsindamas, stiprindamas, globodamas taip, kad mūsų balsas taptų girdimas, tiesa, nebūtinai išvengiant kančios.

Verta rimtai pamąstyti apie tai, ką Korinto krikščionims rašė apaštalas Paulius. Šiandien antrajame Mišių skaitinyje girdime jo liudijimą, kuris tampa dar vienu ir esminiu  motyvu dalintis meile. Paulius yra „pasiryžęs nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“.

Mylėti nemylimus, lankyti nevaišingus, maitinti tuos, kurie negali atsakyti tuo pačiu… Tai darome todėl, kad jie yra „niekas“ ir todėl, kad nenorime žinoti nieko kito, tik Viešpatį Jėzų ir tą nukryžiuotą. Todėl, kad už kiekvienos vargo ir skausmo grimasos spindi Jo Veidas.

Kaip krikščionys ir kaip Bažnyčia mes negalime nekreipti dėmesio į nerimą keliančius Evangelijos klausimus: kodėl esame kviečiami mylėti neturtą? Kodėl mums liepiama kovoti prieš neteisingumą? Kodėl kiekvieno krikščionio širdyje turi degti pasipiktinimo ugnis, matant neteisingą perteklių ir žvelgiant į visokį vargą?

Atsakymas tegali būti vienas: taip yra todėl kad mes pažįstame Kristų, ir tą nukryžiuotą. Mes esame Nukryžiuotojo Kristaus silpnybė. Taip ir visi nuogi, alkani, paklydę, neišklausyti, nepastebėti, atstumti, apleisti žmonės, už kurių stovi nukryžiuotas Jėzus, privalo tapti mūsų silpnybe.

Būti visiems spindinčia šviesa, ant kalno pastatytu miestu, skonį suteikiančia druska, – viso to iš mūsų nori Jėzus. Išganytojo netenkina nei tikintieji, nei jų bendruomenės, besislepiančios nuo pasaulio, baimingos, užsimaskavusios, bijančios ką nors papiktinti, nes pačios yra panašios į visus pasaulio pagonis. Jėzus eina toliau. Jis tvirtina, kad visi privalo matyti mūsų gerus darbus ne todėl, kad jie būtų įvertinti, ar tuos darbus atliekantieji būtų apdovanoti medaliais. Vienintelis tikinčiojo troškimas yra tai, kad tie darbai padėtų kitiems žmonėms pažinti ir garbinti Dievą.

Mums tereikia pasirūpinti, tegul kartais ir sunkiai, kad galų gale mūsų šviesa suspindėtų, kad mes pajustume kilnaus gyvenimo skonį ir tai leistume suprasti kitiems… (VaticanNews)

2020 vasario 08, 13:01