Paieška

Vatican News
2019.02.01 Presentazione al Tempio di Gesù Cristo, presentazione del Signore

Kristaus paaukojimas (Grabnyčios)

Šiandien mūsų bažnyčiose žmonių rankose uždegtos žvakės… Tai tarsi šviesos pliūpsnis, atveriantis mūsų žvilgsniui ateinančio garbės Karaliaus Veidą.

Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.

Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

APKABINTI ŠVIESĄ

Tikriausiai visiems norėtųsi išmokti gyventi Simeono džiaugsmu. Metams slenkant jis laukė apsireiškimo To, kuris dar turi ateiti, kaip pasaulio Gelbėtojas. Jis laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Simeono sieloje esanti šviesa leido jam suprasti, kad jis nemirs, prieš tai neišvydęs Viešpaties Kristaus.

Su Simeonu mes susitinkame šventykloje, nes tai ne vien ta vieta, kurioje jam skirta atlikti savo uždavinį, bet ir atsiliepimas į Šventosios Dvasios kvietimą, slėpiningai vedantį jį į Dievo namus. Taip pat ir Marija su Juozapu eina į šventyklą, kad joje savo Sūnų paaukotų Tėvui. Taip mažasis Jėzus atsiduria ant Simeono rankų. Senelis, nors ir niekad nematęs to Kūdikio, prabyla šlovės, tikėjimo, dėkingumo ir sujaudintos širdies himno žodžiais: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Simeono giesmėje atspindima visa pasaulio istorija. Čia yra pasaulio praeitis ir ateitis, joje kiekvienas galime įžvelgti savo istoriją, suvokdami, jog negalime  gyventi be Viešpaties Jėzaus, žinodami, kad Jo buvimas yra kupinas švelnumo atsakymas Jį priimantiems arba gilios tamsybės Jį atmetantiems.

Taip, žvelgiant į šventykloje aukojamą Kūdikį, atskleidžiamos mūsų širdies mintys. Šis Kūdikis neša pasauliui žinią apie ramybę, o ne priespaudą, nebent pats žmogus verčiau pasirenka atsisakyti ką nors žinoti apie tai. Tas atsisakymas įgauna įvairias formas: neištikimybės, mūsų bendruomenių uždarumo, mūsų nevykusio skelbimo, kuomet nesugebėjimas peržengti savo egoizmą liudija ne Kristaus šviesą, o mūsų pačių širdies tamsą.

Kristaus Šviesa yra skirta apšviesti tautas, o ne tam, kad ja naudotumės savo asmeninėms reikmėms. Kristus yra neužgęstanti Šviesa, šviečianti visiems, drąsinanti ir leidžianti mūsų gyvenime augti Evangelijos žiniai. Todėl nė vienas tikintysis, nė viena bendruomenė negali slėpti Kristaus Šviesos, bet privalo statyti ją į žibintuvą, kad ji visai žmonijai pasakotų apie stebuklingą švelnumą ir meilę.

Juozapas su Jėzaus Motina stebėjosi tais dalykais, kurie buvo pasakojami apie Sūnų ir visa tai laikė savo širdyje. Visuomet, susidūrus su Dievo malonėmis, jas būtina apsvarstyti širdies tyloje, nes tik taip galima suvokti tikrąją įvykių reikšmę ir įžvelgti Dievo gerumą.

Juozapas su Marija tai darys eilę metų, pasislėpę už neaukštų Nazareto sienų, tuose namuose, kur kūdikis augs, stiprės, tapdamas kupinas išminties ir Dievo malonės. Į tuos namus esame kviečiami ir mes visi, kad augtume Dievo gyvenimu, Jo išmintimi, apgaubti malonės. Mums reikia tik besąlygiško tikėjimo tuo Sūnumi, kuris tapo viskuo panašus į mus, savo brolius ir seseris, kad galėtume prisiliesti prie Jo gailestingumo ir atleidimo. Jis leidosi mėginamas iki mirties, kad padėtų mums, kai susiduriame su išbandymais. Jėzus yra visa apvalanti ir nuskaidrinanti liepsna.

Šiandien mūsų bažnyčiose žmonių rankose uždegtos žvakės… Tai tarsi šviesos pliūpsnis, atveriantis mūsų žvilgsniui ateinančio garbės Karaliaus Veidą. Mes suprantame, kad toji šviesa yra patikėta mums, ir privalome rūpintis, kad jos neužgožtų tamsybės, todėl sustojame ir žvelgiame į ją, trokšdami pamatyti į mūsų gyvenimą ateinantį Viešpatį, kad net ir tada, kai sulaukiame bandymų, toliau liudytume Šviesą…

Adolfas Grušas

2020 vasario 01, 14:29