Bendruomenė, kurios tarnystė – padėti silpniausiems
Giada Aquilino – Vatikanas
Nyahururu nutolęs nuo pusiaujo tik 3 km ir 200 km nuo Nairobio, Kenijos sostinės. Čia 100 000 žmonių gyvena didžiausioje tektoninėje pasaulio duobėje, kuri tęsiasi 6 000 km nuo Sirijos iki Mozambiko. Čia nuo 1999 m. veikia Šv. Martyno socialinio apaštalavimo organizacija, kurią įkūrė italų kunigas Gabriele Pipinato. Organizacija padeda pažeidžiamiausiems žmonėms – gatvės vaikams, asmenims su negalia, kenčiantiems nuo priklausomybių. Šiandien, įtraukus ir vietinius gyventojus, čia darbuojasi apie 700 savanorių, 65 nuolatiniai darbuotojai, kurių motto – „Tik per bendruomenę“. Pernai, lapkričio 11 d., per Šv. Martyno šventę jie minėjo įkūrimo dvidešimtmetį.
Italo kunigo pasakojimas
Pradžią organizacijos įkūrimui padarė kunigai iš Padujos, misionieriavę Kenijoje. Ilgai organizacijai vadovavęs kunigas Mariano Dal Ponte nesenai grįžo į Italiją, jis pasakoja apie bendruomenę, kurią tebėra įsimylėjęs. Kaip pats sako, tie kunigystės metai Kenijoje buvo gražiausia dovana jo gyvenime. Jis paaiškina, kad Šv. Martyno bendruomenė įtraukė vietinius gyventojus, kur savanoriai eina link pažeidžiamiausių, silpniausių, neturtingiausių, ne tik kad jiems padėtų, bet ir patys leisdamiesi jų perkeičiami.
Šv. Martyno organizacijos gimimas
Šv. Martyno organizacijos istorija prasideda nuo vieno susitikimo, kai devintajame dešimtmetyje kun. Gabriele Pipinato susitiko Tomą, vaikiną, turintį negalią, kuris iki tol gyveno užrakintas kambaryje – tokie kaip jis būdavo slepiami, laikomi prakeiktais dėl savo negalios. Kai kunigas lankė vieną šeimą, jo buvo paprašyta pašventinti visus kambarius, gyvūnus, ūkį, laukus, tačiau ne tą berniuką, kuris buvo paliktas vienas atokiame kambaryje. Kunigas Gabriele netyčia atidarė kambario duris ir pamatė Tomą – jam sąžinė liepė kažko konkrečiai imtis dėl jo, ir ne tik jo. Šiandien organizacija darbuojasi trijuose šalies regionuose – Baringo, Laikipia ir Nyandarua, užsiima įvairiais socialiniais projektais. Viskas prasidėjo nuo projekto negalią turintiems žmonėms – pastaruoju metu jis pavestas „Arkos“ bendruomenei, vėliau sekė projektas, skirtas gatvės vaikams, kitas – kenčiantiems nuo priklausomybių, infekuotiems ŽIV, naujausias projektas sukurtas padėti žmonėms, turintiems psichinių negalių.
Projektai
Kunigas Mariano pasakoja, kad tai tipinis socialinis apaštalavimas, kur padedama visiems. Gatvės vaikai priimami trijuose centruose, jiems sukurtas reabilitacijos projektas, vėliau stengiamasi įtraukti ir šeimas, bandant suprasti, ar vaikas gali grįžti ten gyventi, ar reikia ieškoti globėjų. Projektas padeda ne tik gatvės vaikams, bet visiems, turintiems sunkumų, taip pat ir patyrusiems smurtą, viename centre prisiglaudžia nukentėję mergaitės. Kita programa dėmesį skiria psichinę negalią turintiems žmonėms, laikomais „vargšais tarp vargšų“, kurie marginalizuojami. Ši programa siūlo formacijos kursą bendruomenei, kur supažindinama, kas yra psichinė negalia, kaip palydėti žmones, kurie nuo jos kenčia, dėmesys skiriamas ir santykiams su šeima, orumui.
Lauryno grįžimas
Daugybė veidų lydi Šv. Martyno organizacijos dvidešimtmetį, daugybė puslapių sudaro jos istoriją. Kunigas Mariano prisimena vieną gatvės vaiką, kurį vadina Laurynu, saugodamas jo privatumą. Susitiko jį vos pradėjęs dirbti organizacijos direktoriumi, matėsi, kad vaikinas turi fizinę negalią, nesveiką koją, dėl kurios turėjo naudotis ramentais. „Jis neturėjo šeimos, buvo priimtas į mūsų reabilitacijos centrą, su mūsų ir kaimynų pagalba pabaigė studijas, tapo mokytoju. Pernai vieną rytą į mūsų rytinę maldą atėjo žmogus, kurio niekas nepažino, ir prisistatė, kaip visi svečiai: „Galbūt jūs manęs neprisimenate, esu Laurynas, atėjau padėkoti, kad patikėjote manimi, kai niekas netikėjo, tapau vienos aukštesniosios mokyklos vadovu. Netrukus rengiuosi susituokti, atnešiau jums kvietimą į vestuves. Nenoriu dovanų, o pats įsipareigoju remti Šv. Martyno organizaciją, kad kitas vaikas, kurį priimsite, galėtų studijuoti ir turėtų tas pačias galimybes, kurias suteikėte man.“ Tai tik vienas pavyzdys, sako kunigas, kaip gėris ne tik perkeičia gyvenimą to, kuriam padedama, bet keičia ir paties žmogaus, ir aplinkinių elgesį.
Tik per bendruomenę
Tai kasdienis darbas, kur didžiausias dėmesys skiriamas tam, kaip padėti žmonėms integruotis į socialinį kontekstą, padėti rasti darbą. Tačiau vien tuo veikla nesibaigia. Motto „tik per bendruomenę“ ragina darbuotojus įtraukti vietines institucijas, mokyklas, krikščionių bendruomenę, atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausius, kuriais rūpinasi savanoriai, medikai mokytojai, advokatai, kad šie žmonės neliktų užribyje, o rastų vietą visuomenėje, įtraukiant ir šeimas, Bažnyčią, nes visiems reikia „širdies išgijimo“.
Kasdien socialiniai darbuotojai išvyksta iš Nyahururu ir dirba 80 km spinduliu, susitinka su savanoriais, paramos gavėjais, bendruomenių atstovais. Šv. Martyno bendruomenė veikia kaimuose, visur, kur reikalinga pagalba. Tai nėra organizacija, instituciškai teikianti paramą sunkumuose atsidūrusiems žmonėms, bet pasiekia šeimą ir mažame kaimelyje, bando įtraukti kitus, ieško vietinių savanorių, jiems teikia profesionalią formaciją, padeda pasirengti dvasiškai.
Al-Shabaab ir skėriai
Organizacija darbuojasi centrinėje Kenijos dalyje, kaimo vietovėse, kur žmonės gyvena labai skurdžiai, ypač atokesniuose regionuose. Šv. Martyno bendruomenės darbuotojai susiduria su socialiai pažeidžiamomis situacijomis, kai pvz. vienas iš tėvų turi priklausomybę nuo alkoholio, vaikai apleisti, namuose nėra maisto. Prisideda ir bendra šalies situacija, Kenija kenčia nuo korupcijos, socialinės nelygybės, nedarbo, smurto, al-Shabaabo džihadistų išpuolių, o pastarosiomis savaitėmis ir nuo skėrių antplūdžio, kurie nuniokojo miškus, galvijų bandas.
Ateitis – moters rankose
Kunigui Mariano grįžus į Italiją, Vičencos provinciją, Šv. Martyno vairas buvo perduotas afrikietei advokatei, kuri dirba Kenijos Aukščiausiajame teisme. 55-erių Irene Whamiti buvo viena pirmųjų savanorių, prieš du dešimtmečius atėjusių į organizaciją. Dabar ji rūpinsis dešimtimis vaikų, moterų, vyrų, senelių, kurie patys negali pasirūpinti savimi, ir jų šeimomis, kurios be išorinės pagalbos būtų paliktos likimo valiai.
„Irene apsiėmė vadovauti Šv. Martyno organizacijai kaip savanorė, be užmokesčio. Ji ne tik pažįsta Šv. Martyno istoriją, jai labai rūpi jos misija, tačiau ji yra profesionali, gerai pasirengusi teisininkė. Tai nuostabus ženklas, lyčių lygybės požiūriu, Kenijos Bažnyčiai ir visuomenei“, – sako kun. Mariano. Jo balsas suvirpa, kai jis taria, jog Šv. Martynas dabar žengia savomis kojomis, patikėtas vietinei afrikiečių bendruomenei. Pats misionierius nepamiršta dienų, praleistų Nyahururu, tikisi grįžti į Keniją nors trumpai viešnagei. Juk ten liko draugai, su kuriais „liūdėjo ir džiaugėsi dvidešimt metų“, o draugystė ir artumas išlieka visam laikui, apibendrina kunigas Mariano.
