Tunisas pagerbė tris popiežius afrikiečius. Kas jie?
Viktoras I
Chronologine tvarka pirmiausia valdė Viktoras I. Tai keturioliktasis Romos vyskupas, kurio pontifikatas tęsėsi nuo 189 iki 199 metų.
Nedaug žinoma apie Viktoro gyvenimą iki išrinkimo popiežiumi. Jis gimė Romos imperijos Afrikos provincijoje, jo tėvas buvo vardu Feliksas. Jis pasižymėjo tuo, kad rašė lotynų kalba. Iki jo Romos Bažnyčioje vyravo graikų kalba. Jis galėjo būti vienas iš pirmųjų, pradėjusių diegti liturgines apeigas lotyniškai, kurios tapo norma IV amžiaus pirmoje pusėje.
Viktorui teko atremti įvairias gnosticizmo sroves. Be kitų, jis polemizavo su Theodotu, turtingu odininku, į Romą atvykusiu iš Konstantinopolio, mokiusiu, jog dievystė Kristui suteikta ne nuo gimimo, o nuo tos akimirkos, kai Jėzus buvo pakrikštytas šv. Jono Krikštytojo ir pasigirdo Šventosios Dvasios balsas.
Atrodo, kad viena iš didžiausių Viktoro pastangų buvo vienos ir bendros šv. Velykų datos nustatymas, tęsiant vieno iš savo pirmtakų šv. Aniceto siekio įgyvendinimą. Jau antrame amžiuje išsivystė dvi tradicijos: rytuose Velykos buvo švenčiamos asirų-hebrajų kalendoriaus nisano mėnesio 14 dieną, Jėzaus mirties dieną. Romos ir kai kurios kitos bendruomenės šv. Velykas nukėlė į sekmadienį, Viešpaties prisikėlimo dieną. Viktoras išsiuntė laiškus, sušaukė keletą sinodų Romos imperijos teritorijoje, sulaukė daug pritarimo, tačiau jį palaikė ne visi. Tokių atžvilgiu, o tai, pasak kai kurių, byloja apie jo ūmų charakterį, jis paskelbė ekskomuniką. Tačiau ji netrukus buvo atšaukta arba nepritaikyta, taip pat ir dėl to, kad įsikišo garsusis šv. Ireniejus iš Liono, pareiškęs, jog tokie žingsniai yra pertekliniai klausimai, kurie susiję ne su tikėjimo šerdimi, o su papročiais ir tradicijomis. Vis dėlto popiežių istorikai šioje Viktoro ir jo pirmtakų iniciatyvoje regi supratimą, jog Romos Bažnyčia turi specialų autoritetą ir pirmumą. Viktoras yra pripažintas šventuoju ir minimas liepos 28 dieną.
Miltiadas
Popiežius Miltiadas (arba Melchiadas) buvo trisdešimt antrasis Romos vyskupas ir popiežius, jo pontifikatas tęsėsi nuo 311 liepos iki 314 metų sausio.
Iš šiaurės Afrikos į Romą atvykusio Miltiado laukė labai skirtinga situacija nuo tos, su kuria susidūrė Viktoras. Maksencijus ir Konstantinas dar kovėsi dėl vienvaldystės, tačiau jie abu jau buvo tolerantiški krikščionybei. Iš šios kovos laimėtoju išėjo Konstantinas, kuris vadinamas pirmuoju krikščioniu imperatoriumi.
Nepaisant visiškai pasikeitusio politinio konteksto, Miltiadas iš savo pirmtakų paveldėjo problemą, kuri jau keliasdešimt metų buvo supriešinusi ir vyskupus, ir paprastus tikinčiuosius: ką daryti su tais, kurie bauginami, kankinami ar tiesiog dėl laikino komforto išsižadėjo Kristaus, atidavė sunaikinti šventąsias knygas, pagarbino sudievintą gubernatorių? Viena srovė reikalavo juos, kaip labai sunkius nusidėjėlius, visam laiku išmesti iš bažnytinės bendruomenės, o kita manė, kad po atgailos, kuri turėtų būti sunki ir ilga, prasižengėlius galima priimti atgal. Konfliktas buvo toks aršus, jog Maksencijus iš Romos ištrėmė tiek Miltiado pirmtaką popiežių Euzebijų, tiek jo oponentą ir kietos linijos šalininką Heraklijų. Tikru galvosūkiu Miltiadui tapo skilimas Kartaginoje dėl to, kad viena bažnytinės bendruomenės dalis kategoriškai atmetė susikompromitavusio vyskupo pašventintą įpėdinį, o vietoje jo paskyrė savo kandidatą. Šiam nesutarimui, kuris istorijoje žinomas donatizmo vardu, išspręsti Miltiadas sušaukė vieną susirinkimą Romoje, o kitą – Arlio mieste, tačiau mirė keletą mėnesių prieš jiems įvykstant. Jis pripažintas šventuoju ir prisimenamas gruodžio 10-ąją.
Gelazijus
Gelazijus I tapo 49 Romos vyskupu, kuris savo pontifikatą pradėjo 492 kovo 1-ąją. Jis mirė 496 metų lapkričio mėnesį. Jam taip pat priskiriama afrikietiška kilmė: tiesiogiai, arba per tėvus.
Nuo Miltiado laikų įvyko daug pokyčių: buvo sušaukti visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, vyko ginčai su arianizmo, monofizitų, manichėjų ir nestorianizmo idėjomis. 476 metais žlugo ir pati vakarų Romos imperija, prasidėjo tarpinis, barbarų karalysčių laikotarpis, lydimas didelės sumaišties ir skilimų.
Politinis bei religinis kontekstas buvo sunkus, sudėtingas. Gelazijus iš savo pirmtako Felikso III paveldėjo teologinį konfliktą su rytų Romos imperijos imperatoriumi Zenonu ir Konstantinopolio patriarchu Akacijumi. Pastarieji pasiūlė formulę Chalcedono susirinkimo ir monofizitų sutaikymui, kuri buvo atmesta tiek Felikso, tiek Gelazijaus.
Gelazijaus vardas visam laikui pateko į politinių idėjų istoriją, mat jis pirmasis suformulavo dviejų, dvasinės ir pasaulietinės galios doktriną. Ši doktrina įtakojo visą Vakarų Europą, ypač viduramžiais, ir yra vienas iš modernaus valstybės ir Bažnyčios skyrimo istorinių šaltinių. Gelazijus taip pat buvo tvirtas Romos Bažnyčios autoriteto ir visuotinės atsakomybės šalininkas, nemažai raštų palikęs teologas. Jis gerbiamas kaip šventasis ir atsimenamas lapkričio 21-ąją.
Šioje trumpoje trijų popiežių afrikiečių pontifikatų apžvalgoje galime pastebėti, jog iššūkiai, su kuriais jie susidūrė, naujomis formomis iškyla ir šiandien. Ir šiandien Velykos, nepaisant įvairių mėginimų tai pakeisti, švenčiamos ne tą pačią dieną. Ir šiandien, ypač autoritarinių režimų, krikščionių bendruomenės skyla į ištikimuosius ir susikompromitavusius, ir abejojama dėl pastarųjų apeigų galiojimo. Ir šiandien diskutuojama dėl teisingo valstybės ir religijos santykio. Ir šiandien tęsiamas teologinis dialogas dėl Romos Bažnyčios pirmumo. (RK/ Vatican News)
