Paieška

Vatican News
ses. Dominyka Violeta Slepikaitė, DP ses. Dominyka Violeta Slepikaitė, DP  Istorijos

Ses. Dominyka Violeta Slepikaitė: „Neįsivaizdavau, kad vyks tai, kas dabar vyksta“

Prieš septynerius metus Dievo Apvaizdos seserys, sekančios įkūrėjos Marijos Rusteikaitės dvasia bei misija, įsikūrė Utenoje, tuo metu rytų Aukštaitijoje veikė vienintelis vienuolynas – Tiberiados brolių. Utenos namų vyresnioji sesuo Dominyka Violeta Slepikaite DP sako, kad,?nors pastatas dar nėra užbaigtas, tačiau seserys jau atlieka savo misiją turėdamos tikslą, kad jų vienuolynas būtų maldos, bendrystės namais.

Jau septynerius metus gyvenate Utenoje, o Jūsų vienuolynas tapo vieta, pritraukiančia daugybę žmonių. Papasakokite, kaip nusprendėte atvykti į Uteną?

Po to, kai buvo sustabdyta seserų iš Amerikos Mišelės ir Doloritos misija Utenoje, jos ėmė ieškoti vienuolijos, kuri sutiktų kurtis šiame mieste. Jos matė tam poreikį, nes visame rytų Aukštaitijos regione, kuris apima Biržus, Zarasus, Uteną, Visaginą, Ignaliną, Rokiškį – šiuo metu tėra du vienuolynai, Tiberiados brolių bendruomenė ir mes.

Tuo metu, kai mūsų vienuolyno seserys svarstė apie tokią galimybę, aš buvau grįžusi iš studijų Romoje, kur studijavau pašvęstojo gyvenimo teologiją ir pagalvojau, kad Vilniuje yra labai daug vienuolynų, ir jeigu mūsų ten nebus, tai niekas labai ir nepasiges. Taip 2012 m. gegužę kartu su novicija Paulina atvykome į Uteną.  Sunkiai čia seserys gyveno, pastatas buvo neapšiltintas, statytas dar sovietmečiu ir kelias žiemas jos netgi žiemojo Amerikoje – taip buvo pigiau, negu išlaikyti pastatą žiemą. Atvykome be jokios vizijos, be išankstinio plano, stabilios bendruomenės, į kurią galėtume integruotis irgi nebuvo. Tada pradėjome daugiau bendrauti, kviestis kunigus, kaimynus į svečius, į Šv. Mišias. Kartą per mėnesį, šeštadieniais, pradėjome organizuoti Šventojo Rašto susitikimus. Pamatėme, kad žmonės nori čia pabūti, apsistoti – apėmė toks aiškumas ir vidinis dieviškas tikrumas, kad turime kurti vienuolyną, atvirą žmonėms. Parengėme rekonstrukcijos projektą, kurį parėmė įvairūs labdaros fondai bei Utenos savivaldybė. Bendra rekonstrukcijos projekto vertė yra apie 600 tūkstančių eurų, iš kurių visiškam projekto įgyvendinimui šiandien dar trūksta 60 tūkst. eurų. Džiugu, kad prisideda ne tik fondai, bet ir pavieniai žmonės. Tris kartus pašto dėžutėje, kabančioje čia pat, ant tvoros, esu radusi po voką su tūkstančio eurų suma, viena šeima reguliariai skiria paramą. Statybos jau vyksta tris su puse metų, į vienuolyno pastatą grįžome gyventi 2018 m. rugsėjį, o gruodžio mėnesį vyskupas Linas Vodopjanovas OFM pašventino koplyčią. Pats pastatas dar nėra pašventintas, tačiau kadangi pastatas yra 500 m2, turime jį išlaikyti, todėl savo misiją pradėjome šiek tiek anksčiau.

Vienuolyno koplyčia
Vienuolyno koplyčia

Kaip galėtumėte įvardinti pagrindinį Jūsų vienuolijos uždavinį?

Vienas iš svarbiausių tikslų būti maldos, bendrystės namais ir mokykla, antra – pasiūlyti žmonėms nuoseklų, tęstinumą turintį krikščionišką ugdymą tam, kad jie galėtų sutvirtėti, atsinaujinti ir vėl grįžti į savo parapijas, bendruomenes, kuriose galėtų vaisingai darbuotis. Kalbant apie misijos sritis, mūsų vienuolyne veikia ketvirtasis Marijos mokyklos filialas, žmonėms siūlome vienos dienos advento ir gavėnios rekolekcijas. Penktadieniais mūsų koplyčioje vyksta šlovinimo vakarai. Taip pat greitu metu pasirašysime bendradarbiavimo sutartį su VDU katalikų teologijos fakultetu ir mūsų vienuolyne kartą per mėnesį vyks šeštadieninių paskaitų su teologu ciklas. Jaunimą kviečiame kartu švęsti Naujuosius metus. Tuo tarpu vasarą organizuojame pašaukimo atpažinimo savaitę. Didelė parama mūsų vykdomai veiklai – mūsų bičiuliai, apie dešimties žmonių pasauliečių grupelė, kuri nori būti misijos dalimi. Savo veikloje, kūrybiniame procese esame kartu.

Užsiimant veikla didžiausias iššūkis yra nepasiduoti konvejeriui, neįsisukti į paklausos-pasiūlos ratą, bet budėti ir mokėti laiku pasakyti „Stop“. Prieš porą metų atsitiko toks įdomus dalykas, aš vis galvodavau: „Ką mūsų vienuolynas gali padaryti? Ką mes galime padaryti? Kur, Dieve, mus kvieti?“. Ir tuomet širdyje išgirdau: „O kodėl tu galvoji, kad tik jūs? Gal gali ir kitos bendruomenės prisidėti, kažką daryti?“. Taip gimė mintis kviesti įsikurti daugiau Evangeliją liudijančių bendruomenių šiame krašte. Taip prasidėjo draugystė su Arkos bendruomene. Kol kas viskas dar tik Dievo mintyje, bet jeigu susiburs komanda, atsiras bendraminčių, kurie norės būti to dalimi, – šią idėją labai palaikyčiau. Taip, kaip buvau užtikrinta dėl šio vienuolyno statybų ir to, kad vienuolynas turi būti atviras žmonėms, lygiai tokį pat aiškumą turiu dėl Arkos. Juk, kai atvykau į Uteną, buvau kaip tuščias lapas – atvira širdimi, net neįsivaizdavau, kad vyks tai, kas dabar vyksta.

ses. Dominyka Violeta Slepikaitė, DP
ses. Dominyka Violeta Slepikaitė, DP

Akį patraukia Dievo apvaizdos seserų Facebook puslapis: dalinatės skelbimais, liudijimais, įspūdžiais iš vykusių renginių. Taip pat internetu tiesiogiai transliavote ir advento rekolekcijų paskaitas.

Tai jaunesnių seserų, kurios atlieka pašaukimo tyrimą mūsų bendruomenėje, iniciatyva. Tai viena iš pareigų, tarnysčių, kurią mes priimame kaip būdą skleisti Evangeliją. Esame pasiskirstę potemes, kiekviena net turime savo dieną, kada skelbiame naujienas. Tai nėra vien skelbimų lenta, tačiau taip pat ir liudijimų vieta, kurioje mes dalijamės apie savo susitikimus su Dievu kasdienybėje arba dedame netgi ir gana atvirus liudijimus, kaip mes su Dievu prasilenkiame, kokių mums klausimų kyla. Galbūt kažkuri sesuo skaito knygą, kuri piečia jos širdį, pasidalija knygos ištrauka ir savo pamąstymais. Taip pat penktadieniais žmonės gali rašyti įvairias intencijas, kurias perskaitome penktadienių vakarais vykstančios adoracijos ir šlovinimo metu. Nuostabu tai, kad pas mus atvyksta žmonės, kuriuos matau pirmą kartą, tačiau atrodo, lyg būtume seniai pažįstami. Manau, tai toks santykių užmezgimo būdas, kai mes jiems jau seniai esame savos, tik dar jų nesame sutikę. Mintis apie transliacijas atėjo tuomet, kai dėl norinčių dalyvauti gausos turėjome stabdyti registraciją į advento rekolekcijas. Jas vedęs kunigas sutiko transliuoti konferencijas ir žmonės jų klausėsi. Iš to galima spręsti, kad žmonėms tai reikalinga. Tai nauja mums pačioms ir esame priblokštos gerąja prasme socialinio tinklo rezultatų. Džiugu!

Kaip manote, kaip svarbu Bažnyčiai prisitaikyti prie kintančio pasaulio ir šiuolaikinių technologijų? Ar tai būtų galima pavadinti atsiliepimu į popiežiaus Pranciškaus kvietimą eiti į pakraščius?

Bažnyčia turi būti atvira šiuolaikinėms technologijoms ir jas priimti kaip galimybę, ne kaip priešus. Man labai puikus liudijimas yra pats popiežius – socialiniuose tinkluose dalijamasi sveikinimais, mėnesio intencijomis, filmuota medžiaga, prieš atvykstant į Lietuvą jis pasidalino žinute Twitteryje. Tai nereiškia, kad jis pats tuo užsiima, bet parodo, kad jis pritaria tokiems metodams. Todėl ir parapijose nebūtinai klebonas turi rūpintis FacebookuTwitteriu ar internetiniu puslapiu, galima surasti žmones, kurie gali tai administruoti. Kodėl netransliuoti pamokslų? Tai nuostabi galimybė, dovana! Aš matau, kad į kiekvieną mūsų organizuojamą renginį atvyksta apie penkis naujus žmones, su kuriais pažintis visų pirma prasideda socialiniame tinkle.

Ačiū už pokalbį!

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)

 

Seserys dėkoja visiems, kurie prisideda prie paramos vienuolyno rekonstrukcijai. Net ir 1€ jūsų parama gali prisidėti prie vienuolyno atidarymo Utenoje, Vilniaus g. 55.

https://www.facebook.com/apvaizdietes/

2020 sausio 04, 10:09