Antrasis eilinis sekmadienis

DIDŽIAUSIA DOVANA

Mons. Adolfas Grušas

Po gausios dvasinės (ir ne tik) Kalėdų puotos liturgija vėl grąžina mus į eilinį metų laiką. Toliau tęsiasi mokslo metai mokyklose, vėl grįžtame prie reguliarių katekezės užsiėmimų, visa parapijų ir bažnyčių veikla atgauna turėtą ritmą. Taip ir lieka neaišku, ar Kalėdų nakties šviesa bent kiek nušvietė mūsų širdis, ar Kristus Gelbėtojas, atėjęs apsigyventi mūsų tarpe, rado vietą mumyse, ar mes vis tiktai leidome Jam tapti naujo gyvenimo raugu, ar žvaigždė, kurią sekdami Rytų išminčiai atrado pasaulio Atpirkėją, taip pat ir mūsų širdis pripildė džiaugsmu.

Kas žino…

Šiandien Mišių Žodžio liturgija dar kartą grąžina mus pas Joną Krikštytoją. Evangelistas Jonas neatpasakoja Kristaus krikšto scenos, tačiau į asketo Jėzaus pusbrolio lūpas įdeda pranašiškus žodžius apie ateinantį Mesiją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“

Šiuos žodžius girdime kiekvieną kartą, švęsdami Eucharistiją ir, nors gali atrodyti, kad juos jau gerai žinome ir suprantame, verta skirti kelias minutes, siekiant atskleisti jų gilesnę prasmę.

Visų pirma reikia pažymėti, kad šie Jono Krikštytojo žodžiai slepia stulbinančią naujieną. Skirtingai nuo žydiškosios tradicijos, kurioje žmogus privalo pats aukotis ir atiduoti Dievui aukas, čia kalbama apie tai, jog Dievas viską apverčia aukštyn kojomis, keičia jau nusistovėjusias taisykles. Avinėlio įvaizdis reiškia, kad pats Dievas aukojasi už mus, dovanoja save ir atsiduoda į žmonių rankas.

Tai naujiena, nes ji keičia mokinio prioritetus: mums nebereikia kažko siekti ar įrodinėti, jau nebėra gero krikščionio pažymėjimo, į kurį galima įklijuoti gautus taškus už gerą elgesį. Viskas yra dovana, kurią reikia priimti ir ja dalytis.

Įdomi ir antroji posakio dalis: „…kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Evangelistas naudoja vienaskaitą, pabrėždamas Jėzaus pasiuntinybės esmę. Avinėlio ženklas reiškia permaldavimo, išvadavimo ir aukos misiją, tačiau Jėzui visų pirma rūpi ne žmonių nuodėmės, tai yra, pavieniai trūkumai ar prasižengimai, bet nuodėmė, kaip reiškinys, kaip visas blogis, kurį mes nešiojamės širdyje. Galima būtų pasakyti, jog Jėzaus misija panaši ne į greitąją pagalbą, bet į visišką ir radikalų žmogaus širdies perkeitimą.

Mums tik reikia leisti Kristaus Dvasiai veikti mumyse, priimti gaivinančias meilės dovanas ir pasitikti tikrųjų Viešpaties mokinių gyvenimą, žadantį gausias malones.