Paieška

Vatican News
2019.12.15 Vangelo di domenica, Giovanni Battista

Trečiasis advento sekmadienis

Šiandien yra vadinamasis „Džiaugsmo“ sekmadienis – rožinės liturginės spalvos diena, nuspalvinanti susikaupimo rimtį tikra viltimi. Artėjant Kalėdoms šis sekmadienis leidžia įžvelgti tikrumą to, ko visa širdimi laukiame. Bažnyčia kviečia mus atsiverti Viešpaties atėjimo džiaugsmui, leisti jam apimti visą mūsų būtį, visą gyvenimą, nes Viešpats jau yra arti.

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito? Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? O ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau, negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: 'Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią'. Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. (Mt 11, 2–11)

KELIONĖS DŽIAUGSMAS

Džiaugsmas jaučiamas kiekviename šio sekmadienio Mišių liturgijos skaitinyje. Ypač vaizdinga pranašo Izaijo skelbiama žinia: „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija jinai žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga“.

Ką reiškia ši gamtos šventė? Ne ką kitą, o  pasirodančią Viešpaties šlovę. Neįmanoma priimti ateinančio Dievo, jei mūsų širdis neskuba pas Jį. Todėl nebėra laiko pavargusioms rankoms, drebantiems keliams ir baimingai širdžiai, nes tai nuliūdusiųjų laikysena, tų, kurie žvelgia tik į save ir nepakelia akių aukštyn.

Mums reikia drąsos išsivaduoti iš baimės, nes mes laukiame išvaduojančio Dievo, kuris atsilygina už pačius menkiausius gerus darbus, atnešdamas išganymą.

Šis visuotinis džiaugsmas įtraukia ir tuos žmones, kuriuos mes laikome nelaimingais, nevykėliais, kuriuos, kaip mėgstame sakyti, gniuždo gyvenimas. Mūsų visų aklos akys išvys Dievo stebuklus, kurčios ausys atsivers nuostabiai žiniai, mūsų raišos kojos skubės pas Viešpatį, mūsų nebylus liežuvis liudys džiaugsmą. „Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys“, – skelbia pranašas.

Kiekvieną, sugebantį žvelgti į Dievą, keliaujantį pas Jį, apima šis vidinio džiaugsmo vandenynas, įtraukdamas į save, pasireikšdamas žmogaus darbuose, tapdamas meilės darbais.

Viešpats Jėzus taip pat paliudijo šį nuostabų džiaugsmą, keliaudamas į Jeruzalę, kai Jam teko atsakyti į kalėjime esančio Jono Krikštytojo klausimą: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“…

Tai amžinas visų mūsų klausimas, kupinas nerimo ir vilties. Mes norime jaustis užtikrintai, žinoti, kad nieko blogo mums neatsitiks, ir Išganytojas, atsiliepdamas į šiuos lūkesčius, sako: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“. Tai žodžiai, tvirtinantys, kad visa, kas netvarkingo yra šiame pasaulyje, per Viešpatį atgaus savo grožį ir vertę, tapdami žmonijos pasididžiavimu, ateinančio Viešpaties vaikais. Išganytojui reikalingi jie, kaip esu reikalingas ir aš pats, ir visi mes, nes visi galime semtis ir perduoti kitiems vidinę gaivą, pasisemtą iš troškimo susitikti tą, kurį mylime, ir kuris myli mus visus. Tai džiaugsmas…

Šiandien yra vadinamasis „Džiaugsmo“ sekmadienis – rožinės liturginės spalvos diena, nuspalvinanti susikaupimo rimtį tikra viltimi. Artėjant Kalėdoms šis sekmadienis leidžia įžvelgti tikrumą to, ko visa širdimi laukiame. Bažnyčia kviečia mus atsiverti Viešpaties atėjimo džiaugsmui, leisti jam apimti visą mūsų būtį, visą gyvenimą, nes Viešpats jau yra arti. Jis stovi prie mūsų durų, o mes dar laukiame kantriai, taip, kaip žemdirbys laukia derliaus. Ištvermė mums duoda jėgų, padeda įveikti liūdesį, ištverti kelionėje…

Žinoma, gali pasitaikyti nuovargio akimirkų, tačiau tada mes keliame akis į dangų, kuriame išvystame pirmuosius aušros spindulius. Dar akimirka, ir angelai paskelbs gerą žinią: „Tai Emanuelis, Dievas su mumis!“…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 gruodžio 14, 15:34