Paieška

Vatican News
Dievo Gimdytoja Dievo Gimdytoja 

Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Piemenys nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2,16-21)

PAMATYTI IR IŠGIRSTI

Evangelijoje dažnai kartu pasitaiko du žodžiai: matyti ir išgirsti. Ką Kalėdų naktį pamatė ir išgirdo piemenys, Marija, Juozapas? Mes tikime ir pripažįstame istorinį faktą apie Jėzaus gimimą, tačiau labai sunku būtų paaiškinti, kokia buvo istorinė, dokumentinė tiesa. Evangelijos pasakojimas kartais atrodo beveik nerealus, ir neveltui įvairūs oponentai mėgina jame atrasti įvairių epochų pasakojimų, poezijos pėdsakus… gali susidaryti įspūdis, kad tikrovė skiriasi nuo papasakotos istorijos. Jei viskas būtų vykę grynai raidiškai su angelų pasirodymu, jų giedamomis giesmėmis, žvaigždėmis, sukrėtimas būtų buvę toks didelis, kad vienaip ar kitaip būtų buvę atspindėtas to meto kronikose, tačiau net ir Evangelijoje randami aprašymai kartais atrodo ne iki galo suderinami. Taigi, ką to įvykio liudytojai matė ir girdėjo?

Mums reiktų šiek – tiek vaizduotės, besiremiančios konkrečiais faktais, kad suvoktume, kas iš tiesų įvyko Kalėdų naktį, nes kaip tik tas skirtumas tarp pasakojimo ir suvoktos tikrovės yra mūsų tikėjimo matas. Mes tikime tai, ką tie žmonės, kurie matė, girdėjo ir papasakojo kitiems, galiausiai buvo užrašyta ir perduota, kaip tikėjimo lobis. Tikėjimas mums padeda netikėti pasakomis ir drauge atskleisti ir suvokti Dievo veikimo ženklus.

Nuostaba yra paėmusi visus: klausančius ir pasakojančius. Marija savo širdyje saugo tai, ko nesupranta, piemenys šlovina ir aukština Dievą… visa tai dėl, atrodytų, paprasto ir eilinio įvykio: kūdikio gimimo. Tačiau visi iš to susitikimo išeina praturtėję dvasia, nes čia susipina skirtingos žinios: Kūdikio atėjimas į pasaulį, Jo buvimas, Marijos tyla, piemenų žodžiai, atliepiantys angelų giesmei. Čia kiekvienas turi ką pamatyti ir išgirsti. Prakartėlės tradicija geriausiai atspindi tą įvykį, nes čia matome ir priimame žinią, regime liudijimą, kaip Dievas įeina į gyvenimo kasdienybę. Joje atsiskleidžia paslaptis, kurios neįmanoma apriboti prakartėlei parengtomis figūrėlėmis. Tikrąją prasmę ji įgauna priimta į mūsų gyvenimą taip, kad ir mes, kaip šių laikų piemenys, galėtume garbinti Dievą už tai, ką girdėjome ir matėme.

Žinia apie Dievo atėjimą į pasaulį, iš pažiūros visiems žinoma, negali likti uždaryta mūsų širdyje. Ji privalo būti visiems amžiams tų įvykių atminimu, kitais žodžiais tariant, tai pasakojimas ne apie praeitį, bet apie ateitį, tai, ką Dievas, atėjęs pas žmogų, padaro jo gyvenime, nušviesdamas mūsų kelius. Kaip sako popiežius Pranciškus, tikėjimas yra glaudžiai susijęs su viltimi. Marija, „sauganti ir apmąstanti savo širdyje tuos įvykius“, yra tikroji tikėjimo ir vilties mokytoja. Ji, tikra Izraelio dukra, atspindi savo tautos ir išganymo istoriją, ją priimdama į savo gyvenimą. Ta istorija išlieka joje gyva ir išsilieja džiugiu „nuostabių Dievo darbų“ aukštinimu.

Šiandien, kai žengiame pro naujųjų civilinių metų slenkstį, kai kyla noras ištrinti iš atminties praėjusius metus ir beatodairiškai atsiduoti Naujų metų viltims, dera prisiminti ir priimti Marijos nusistatymą. Naujieji metai prasideda ne tuščioje vietoje. Galbūt išmesime senus kalendorius, tačiau niekuomet neįmanoma išmesti praėjusio laiko, visų gražių ir negražių dalykų, nes jie sudaro mūsų gyvenimą. Apmąstydami tai, kas jau praėjo, mes stengiamės toje maišatyje pamatyti ir išgirsti Dievo didybę, iš naujo atskleisti sau tikėjimą ir tikrą viltį.

(Adolfas Grušas)

2019 gruodžio 31, 12:57