Paieška

Vatican News
Šv. Jonas Krikštytojas Šv. Jonas Krikštytojas 

Antrasis advento sekmadienis

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Pats Jo-nas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pa-mokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abrao-mui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3, 1–3)

GEROJI ATSIVERTIMO ŽINIA, mons. A. Grušas

Pagrindinė Jono Krikštytojo skelbimo frazė skamba taip: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. Tai tie patys žodžiai, kuriais savo žemiškąją pasiuntinybę pradės ir Viešpats Jėzus.

Pirmoji gera žinia yra tai, kad Dievas yra arti. Didysis Piligrimas keliavo, trumpino atstumą, kuris Jį skyrė nuo žmonių. Tiesa, tuo momentu, apie kurį kalba šio sekmadienio Evangelija, tuos Dievo žingsnius sugebėjo įžvelgti vien tik pranašas, nedelsęs apie tai pranešti tautai. Taip jau būna, kad ne Dievo Apreiškimas vėluoja, bet mūsų akys ir širdys dar nėra jam pasirengusios.

Adventas – tai žinia, kad Dievas ateina, kad Jis yra arti, kad yra artimas kiekvienam žmogui. Anot pranašo Izaijo, kurio žodžius skaitome pirmajame Mišių skaitinyje, Dievas yra tas, kuris suburia ir sutaiko tai, kas atrodo nesutaikoma: vilką ir avinėlį, liūtą ir jautį, kūdikį ir gyvatę… Mes galėtume pratęsti šį pranašo palyginimą. Dievas sutaiko vyrus ir moteris, arabus ir žydus, musulmonus ir krikščionis, juodaodžius ir baltaodžius viename pasaulyje, sujungdamas juos žmogiškais ryšiais. Tai žinia apie dangaus ir žemės Karalystę, tokią, kaip ją įsivaizduoja Dievas, ir kurios mes vis dar nesame pasirengę priimti. Vis dėlto nesvarbu, kad ji dar neatėjo. Pakanka vien žinoti, kad to nori Dievas, ir kad tai yra mums pažadėta ateitis. Mes gyvename dabartyje, bet esame pašaukti ateičiai…

Kita gera naujiena: keičiasi kiekvieno mūsų gyvenimas. Ateinantis Viešpats yra tarsi ugnis, sušildanti širdis ir uždeganti jas meilės liepsna. Dievo malonė, kurią įsileidžiame į širdis, turi galią pakeisti žmogų. Ji ateina ne iš žmonių išminties. Tai pats Dievas, ateinantis ir augantis mumyse. Tai, kas mus atverčia, yra mumyse gyvenantis Kristus.

„Atsiverskite!“ Tai ne tiek įsakymas, kiek kvietimas, siūloma galimybė. Dievas per Joną Krikštytoją prabyla į mus visus: keiskite kelią, veiksmus, mintis, prisiminkite, jog su manimi dangus arčiau ir jo mėlyna spalva ryškesnė, saulė šviečia skaisčiau, žemė neša gausesnį derlių, visur yra daugybė brolių, aplink augantys medžiai yra tvirtesni,- visa tai, ką pajuntame po gerai atliktos išpažinties. Tokia yra atsivertimo pradžia, o toliau kelionėje su Dievu patiriame ir Dvasios šėlsmą, ir meilės ugnį. Galiausiai tai duoda gerų vaisių: suprantame, kad pasikeitimas gyvenime visuomet yra įmanomas, ir Dievas savo malone visuomet palaikys mus tame kelyje.

Trečioji Jono Krikštytojo žinia: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ Kuomet Dievas prisiartina prie mūsų, mūsų gyvenimas tampa vaisingas, nes jo centre atsiranda Dievas. Jis paslaptingai prisiliečia prie mūsų gyvenimo esmės, ir tada mes tampame tvirti ir tiesūs savo poelgiuose. Dievas įgalina mus svajoti netgi tada, kai atrodo, jog visos mūsų viltys virto griuvėsiais, mes tikime geru derliumi, nežiūrint mūsų sielose pasėtų raugių. Dievas ateina pas žmones, kad gyventų, kentėtų ir mylėtų drauge, kartu su jais alktų teisybės, ieškotų garbingumo. Mes irgi pasukame tuo keliu, jei stengiamės sumažinti atstumą tarp pranašų skelbiamo išsvajoto idealo ir mūsų pačių nedidelių gerų darbų. Todėl, ko gero, didžiausia nuodėmė yra ne peržengti nustatytas taisykles, bet sunaikinti viltį, apie kurią kalbėjo Jonas Krikštytojas, rengdamas žmones pasitikti ateinantį Viešpatį…

2019 gruodžio 07, 12:18