Trisdešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19,1-10).

DIEVO KANTRYBĖ

Dievas visuomet džiaugiasi savo kūriniais, nes visa, ką Jis sukūrė, yra gera, nes visa tai gimė iš Jo Širdies. Juose atsispindi Dievo gerumas. Dievo kūriniai – tai pats lengviausias kelias nuo Jo rankomis sukurtų nuostabių dalykų pakilti iki Jo, Vienintelio.

Žmogus gavo dovanų nuostabią kūriniją, ir jis pats yra tos kūrinijos viršūnė, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, panašus į Jį, skirtas meilei, kurią turi parodyti savo Tėvui ir Kūrėjui. Vis dėlto, nežiūrint viso to gėrio, Dievo valia pasireiškiančio žmoguje, šis Jo kūrinys yra linkęs klysti, nusidėti, nutolti nuo Dievo, manydamas, kad jam pakanka savęs paties.

Nejaugi Dievas suklydo?

Vis dėlto žmogaus nuodėmė nesumažina Dievo užuojautos, gailestingumo ir tėvystės jausmo. Nesuvokiamas švelnumas padaro, kad Dievas užmerkia akis prieš žmonių nuodėmes, laukdamas jų pasitaisymo.

Dievas myli gyvenimą, ir žmogaus gyvybė Jam yra ypatingai brangi, todėl Jis kantriai ir nepailsdamas laukia, kada žmogus atsikvošės ir atgailaus. Viešpats nepasitraukia suirzęs nuo žmogaus, bet stengiasi atvesti jį į pasitaisymo kelią, pamažu veikdamas klystančiojo širdyje.

Kiekvienas mūsų turėtų išmokti tokio gailestingumo. Mes paprastai norime, kad klystantis atsiverstų tą pačią akimirką ir visiškai, nepastebėdami, kad savo sprendimais tik atstumiame jį. Mes suklydusius išmetame iš savo bendruomenių, tuo tarpu Dievas palengva prabyla į tokio žmogaus širdį, kad šis, peržengdamas nuodėmės klastingus kelius, pajėgtų įtikėti Dievo gerumu ir meile. Jis taip elgiasi su kiekvienu iš mūsų, parodydamas mūsų atžvilgiu daug daugiau kantrybės, negu jos sau patiems turime mes…

Dievas laukia, kol žmogus keisis. Jis moka laukti. Mes norime staiga tapti tobulais ir todėl neišvengiamai paskęstame savo pralaimėjimuose ir karčioje neviltyje. Dievas savo meilę parodo laukimu ir supratingumu, netgi jei mes ir neleidžiame Jam mūsų mylėti. Jis prisitaiko prie mūsų žingsnių, taip dažnai lėtų ir pavargusių. Mes esame keisti kūriniai, nesugebantys jausti poreikio, kad Dievas mus priimtų taip, kaip nori Jis…

Šį neskubančio pykti ir dosnaus gailestingumu Dievo slėpinį suprato Zachiejus. Jis buvo girdėjęs, kad Jėzus priima nusidėjėlius ir bendrauja su muitininkais, ir ši žinia taip giliai įsismelkė į jo širdį, kad jis negalėjo sulaukti susitikimo su Viešpačiu akimirkos: kas yra tas Jėzus iš Nazareto, kuris atleidžia nuodėmes ir dovanoja naują gyvenimą?! Todėl jis nesibijojo visiems pademonstruoti savo karšto troškimo pamatyti Jėzų, tapdamas vaiku, kuris įsiropščia į medį, kad tik galėtų pamatyti Viešpaties akis.

Kopimas į medį tikrai labai naivus ir vaikiškas poelgis, tačiau juo geriausiai išreiškiamas atsivertimas, leidžiantis žengti nauju keliu. Medis juk nėra tas kelias, kuriuo mes paprastai vaikščiojame. Zachiejui tai buvo proga susidurti su Jėzumi žvilgsniais, meilės žvilgsniais. Jėzus to mažo juokingo žmogelio, nuo kurio nukentėjo daugybė žmonių, akyse išvydo kažką naujo ir todėl pašaukė jį: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Zachiejus iš džiaugsmo ir nerimo besidaužančia širdimi tuojau pat išlipo iš medžio, parengdamas Viešpačiui kelią į savo namus ir širdį. Kelią, kurį pasirinko pats Dievas…

„Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“… Jėzus nekreipė dėmesio į visų, vadinamų „teisiųjų ir gerųjų“ murmėjimą. Jam buvo svarbus tik atgailaujančio nusidėjėlio likimas. Jėzus savo meile laimėjo Zachiejaus širdį, grąžindamas sugebėjimą iš tikrųjų mylėti: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Muitininko žodžiai byloja apie jo pasirinktą naują kelią. Mes tai vadiname atsivertimu…

Zachiejaus namai spindi išgelbėjimo šviesa, ir Jėzaus širdis kupina užuojautos. Juk Išganytojas atėjo „ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. Ieškoti, nes Dievas negali laukti, neiškeliavęs ieškoti pražuvusios avelės. Jis moka laukti sūnaus palaidūno ant namų slenksčio, taip, kaip dieną ir naktį budintis sargybinis. Dievas ieško, ieškodamas randa ir surasdamas gelbsti. Jis vėl grąžina meilę tam, kurį sukūrė mylėdamas…

Mons. Adolfas Grušas